Prieš prasidedant paskaitoms universitetas organizuoja orientacinę savaitę, skirtą naujai įstojusiems studentams. Kai aš pradėjau mokytis ISM universitete, jis buvo bene vienintelis arba vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kuris pirmakursiams organizavo tokią orientacinę savaitę, kurios metu turėjome progą susipažinti su universiteto patalpomis, mums prieinamais akademiniais ištekliais ir studijų tvarka bei turėjome smagią visos dienos komandos formavimo žaidimų programą. Australiškasis universitetas, tuo tarpu, organizuoja dar vieną papildomą orientacinę programą, skirtą specialiai iš užsienio atvykusiems studentams, kurioje jie labai rekomenduoja dalyvauti.
Pirmą dieną krikšto mamos sesuo ir brolis pasisiūlė mane pavežėti iki universiteto, kurį pasiekti iš Melburno prireikė poros valandų, o kitą dieną sugaišau maždaug 3,5 val. (į vieną pusę), nes keliavau pats. Laiko sąnaudos tragiškos, todėl įsitikinau, kad net ir labai norėdamas, kasdien į paskaitas tikrai niekaip neprivažinėsi. Pirmas įspūdis, kad universiteto teritorija milžiniška, todėl nieko nuostabaus, kad universiteto miestelis turi savo žemėlapį, kurio pirmosiomis dienomis tikrai gali prireikti. Per įvadines paskaitas turėjome progą sužinoti daugiau apie universitetą, mokslų tvarką, patį Balaratą ir gyvenimą Australijoje. Vietiniai gelbėtojai pasakojo apie saugų elgesį prie vandens telkinių, policijos pareigūnai – apie saugumą, karjeros centro atstovai – apie galimybes susirasti darbą bei su tuo susijusius vizos apribojimus. Taip pat buvome paraginti naudotis universiteto teikiamomis paslaugomis, tokiomis kaip – greitosios pagalbos kabinetas, studijų konsultantai, bibliotekos organizuojami akademinių darbų rašymo mokymai, mentorių programa, įvairūs kompiuteriniai ištekliai, psichologo konsultacijos ir daug kitų.
Sužinojome, kad praktiškai visi studijų dalykai turi po vieną teorinę 2 val. (ne akademinių, o tikrai 2 val.) paskaitą per savaitę bei 1 val. praktinį seminarą. Tačiau tuo pat metu tikimasi, kad kiekvienam dalykui šalia 3 val. universitete skirsime po 7 val. savarankiško mokymosi per savaitę. Kiekvienas studijų dalykas turi savo išsamų aprašą. Prie tokių esu prapratęs ISM‘e, nes prieš semestro pradžią visadą gauname išsamiai išdėstytus dalyko mokymosi tikslus, uždavinius, viso semestro visų paskaitų temas bei paskirtas užduotis, visus būsimus atsiskaitymus bei jų svorį galutiniam balui.
Toks išsamus aprašas labai padeda susidėlioti savo studijų planelį, nes visada tiksliai žinai, kas tavęs laukia ir ką turi pasiruošti. Kuo Balarato universitetas pranoksta lietuviškus, yra visiems čia įprasta prašymo forma, vadinama „Special consideration“. Per keletą dienų nuo atsiskaitymo gali pateikti prašymą, kad tavo darbas būtų vertinamas atsižvelgiant į nepalankias sąlygas. Pavyzdžiui, jei per tą laiką, kai turėjai parašyti rašto darbą, tavo šeimoje atsitiko nelaimė arba turėjai sveikatos problemų, gali prašyti universiteto atidėti atsiskaitymo datą arba leidimo perlaikyti. Dar įdomus dalykas, kad universitete veikia net keli kompiuterių kabinetai, į kuriuos gali patekti 24 valandas per parą. Jeigu, taip sakant, nesimiega ir „nesirašo“ darbas, gali pakeisti aplinką ir dirbti universitete. Na, o kad tiems, kam sunkoka pragyventi šioje labai brangioje šalyje, būtų lengviau susirasti darbą, ekonomikos fakultete penktadieniais nevyksta paskaitos.
Viliuosi, kad iki semestro pabaigos, visi galės žemėlapyje tiksliai nurodyti, kur yra Lietuva ir pasakyti „Labas!“
Pateiksiu dar žiupsnelį naudingos informacijos, jei kada nors kam nors pasitaikys panaši proga aplankyti Australiją. Procesas pakankamai painus ir reikalauja nemažai dokumentų tvarkymo. Sužinojus, kad atrankos rezultatus ir gavus teisę važiuoti mokytis į Australiją, privalai nusiųsti paraišką į universitetą ir sulaukti iš jo svarbaus dokumento, vadinamo CoE (Confirmation of Enrollment), kuris patvirtina, kad australiškas universitetas tave tikrai priima ir kviečia studijuoti. Gavęs CoE sužinai, kada tiksliai prasideda ir baigiasi tavo semestras ir pagal tai gali (o tiksliau būtų sakyti privalai) įsigyti sveikatos draudimą (Over–Seas Health Cover). Universitetas leidžia jiems pervesti pinigus ir sutvarko popierius vietoje studento, tačiau aš nusprendžiau tai susitvarkyti pats, todėl pats draudimas kainavo truputį mažiau, be to, nereikėjo mokėti už brangų tarptautinį pavedimą. Paslaugą įsigijau iš kompanijos BUPA (apie 500 Lt už draudimą šešiems mėnesiams). Kiek keistoka sistema, nes užpildžiau kelis anketos lapus, gavau savo prašymo numerį, o iš kortelės jie nuskaičiavo pinigus, tačiau jokio patvirtinimo taip ir neatsiuntė. Na, bet nuėjus į studijų skyrių paaiškėjo, kad viskas gerai ir gavau savo sveikatos draudimo kortelę bei visokių su tuo susijusių popierių.
Tęsiu biurokratinę mozaiką. Susimokėjęs už sveikatos draudimą pagaliau gali prašyti vizos. Artimiausia vieta, kur teikiamos konsulinės paslaugos yra Berlyne, tad ten tenka siųsti krūvą popierių, 40 lapų anketą, medicininės apžiūros rezultatus, brandos atestatą ir dar bala žino ką. Kadangi pirmą kartą susidūrus su šiais dalykais viskas atrodo (ir iš tiesų yra) beprotiškai painu, be to, kai tvarkiausi šiuos dalykus buvau piečiausiame Ispanijos taške, t.y . Tarifos miestelyje, nusprendžiau geriau sumokėti 180 papildomų litų kelionių agentūrai „Zip travel“, kurie man padėjo susitvarkyti dokumentus.
Blogiausia, kad nežinodamas visų smulkmenų, gali ką nors praleisti, neteisingai pažymėti arba ko nors nepridėti ir tada labai užsitęs vizos gavimas ir nusikels lėktuvo bilietų pirkimas, kurie per tą laiką, be abejo, tik dar labiau pabrangs. Esu dėkingas Justinai iš „Zip travel“ už pagalbą ir patarimus, kurie padėjo galų gale gauti vizą, už kurią (su agentūros mokesčiu) teko pakloti 1600 Lt. Ji tokia brangi, nes kaip aš sakau ji yra pakankamai „galinga“, t.y. ne tik suteikia teisę įvažiuoti į šalį neribojamą skaičių kartų, bet taip pat leidžia dirbti 20 valandų per savaitę mokslų metų ir visas 40 valandų atostogų metų. Taip pat, su ta pačia viza į šalį gali patekti būsimo studento globėjai (tėvai, šeimos nariai), sutuoktinis arba gyvenimo draugas/draugė, jei sugebate įrodyti, kad esate „rimtai susimetę“, nors nesate jo įtvirtinę santuokos įžadais.
Beje, dar reikia praeiti medicininę apžiūrą, o Lietuvoje tik vieno vienintelio daktaro išvados yra pripažįstamos ambasados Berlyne, tad tenka atskaičiuoti dar 400 Lt. Nusiuntus visus popierius lieka laukti, ar ambasada sutinka išduoti vizą (ačiū Dievui, dažniausiai sutinka, jei popieriai teisingi) ir ji pradeda galioti iš karto nuo patvirtinimo, kas reiškia, kad tuomet belieka tik įsigyti bilietus susikrauti lagaminus ir gali lėkti tiesiai į Australiją ir būti ten visą semestrą ir 30 dienų po jo pabaigos. Kaip pasirodė, ne taip jau paprasta patekti į šią puikią šalį, prieš tai reikia dar gerokai pasistengti. Dar kartą, veiksmų seka tokia: „CoE“ gavimas, sveikatos draudimas, vizos paraiška (kartu su medicinine paraiška) ir bilietų pirkimas. Iš esmės, bilietus galima pirkti anksčiau, jei tik esi tikras dėl semestro pradžios ir ypač pabaigos datų, nors kelionių agentūra ir nepataria to daryti, nes egzistuoja šansas, kad ambasada vizos gali ir neišduoti.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Pažintinis su studentais, iš įvairių pasaulio kampelių |
Tiek apie formalumus, o džiugi šių poros dienų žinia ta, kad turėjau galimybę susipažinti su keliomis dešimtimis iš viso pasaulio atvykusių studentų. Tikrai ne kiekvieną dieną turi progą prie vieno stalo dalintis maistu su bičiuliais iš Bangladešo, Pakistano, Filipinų, Malaizijos, Singapūro, Kinijos, Pietų Afrikos Respublikos ir kitų šalių. Smagu bendrauti ir mokytis apie kitų žmonių kultūrą bei įpročius. Nors anaiptol ne visi įsivaizduoja, kur maždaug ta Lietuva, bet pykti irgi negali – tai juk visiškai kitoje gaublio pusėje. Be to, turiu džiaugiuosi galėdamas jiems papasakoti apie savo šalį, apie savo kalbą, žmones, tradicijas ir taip įsijausti į savo, kaip Lietuvos ambasadoriaus rolę. Viliuosi, kad iki semestro pabaigos, visi galės žemėlapyje tiksliai nurodyti, kur yra Lietuva ir pasakyti „Labas!“.
