Tamsiosios pedagogų triūso pusės
Dar 2005 m. grupė tyrėjų specializuotame leidinyje Journal of Managerial Psychology paskelbė studiją, kurioje pažymima, kad dėl išskirtinės darbo aplinkos (kurioje itin svarbūs tam tikri emociniai, intelektiniai ir socialiniai gebėjimai) mokytojavimas priskiriamas prie didesnės streso rizikos veiklų.
Didėjant visuomenės lūkesčiams ir švietimo politikos pokyčių tempui, mokytojams tenka prisitaikyti prie nuolat kintančių reikalavimų – naujų programų bei vertinimo sistemų, papildomų administracinių užduočių. Tai gali atimti nemažai laiko, taip pat eikvoti mokytojų energiją, mažinti motyvaciją dirbti.
Žemas mokytojų emocinės gerovės lygis neigiamai veikia visos švietimo sistemos organizavimą, nes lemia dažnesnę darbuotojų kaitą bei nedarbingumą, prastesnę mokinių emocinę gerovę ir jų pasiekimus, taip pat didesnes ugdymo veiklų sąnaudas. Mokytojo darbe patiriamas stresas ilgainiui tampa perdegimu, kuris sąlygoja norą palikti šią profesiją. Visame pasaulyje jau kurį laiką susiduriama su menkstančio mokytojo profesijos prestižo ir pedagogų išlaikymo švietimo sistemoje problema. Ieškoma būdų padidinti profesijos patrauklumą, akcentuojama ir perdegimo rizika.
Mokytojų profesinio perdegimo pasekmės
Ekspertai sutaria, kad su mokytojo darbu susijęs išsekimas pirmiausia lemia neigiamus padarinius konkretiems jį dirbantiems individams, tačiau ilgainiui pedagogų profesinio perdegimo pasekmės daro įtaką visai švietimo sistemai. Kyla akivaizdi grandininė reakcija – mokytojai vis mažiau jaučia pasitenkinimą darbu, krenta jo kokybė, nukenčia mokinių gerovė ir pasiekimai, o didelė darbuotojų kaita reiškia papildomas švietimo įstaigų veiklos sąnaudas.
Mokytojų patiriamas stresas kenkia jų psichinei ir fizinei sveikatai. Išskiriami trys pagrindiniai tarpusavyje susiję poveikio sveikatai mechanizmai: elgsenos kitimas, biofiziologiniai pokyčiai ir imuninės sistemos nusilpimas. Perdegimą patiriantys pedagogai dažniau linkę į sveikatai nepalankią elgseną (pavyzdžiui, rūkymą, alkoholio vartojimą ar nepakankamą fizinį aktyvumą), kuri yra tiesioginis širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys.
Dėl perdegimo gali pasireikšti hipokortizolizmas – nuslopintas biologinis atsakas į stresą, ilgainiui didinantis susirgimo autoimuninėmis ligomis ir lėtinio skausmo sindromo atsiradimo riziką. Dėl susilpnėjusios imuninės sistemos ir nuolatinio artimo kontakto su gausybe auklėtinių mokytojai tampa mažiau atsparūs įvairioms infekcijoms.
Kuo stipriau jaučiami perdegimo simptomai, tuo labiau tikėtina, kad mokytojas svarstys apie karjeros pokyčius.
Tyrimai patvirtina, kad perdegimas taip pat susijęs su išaugusia hipercholesterolemijos (cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimo), 2-ojo tipo cukrinio diabeto, skeleto ir raumenų ligų rizika bei padidėjusiu mirtingumu iki 45 metų amžiaus. Mokytojai, patiriantys didesnį stresą, jaučia menkesnį pasitenkinimą darbu, mažesnį atsidavimą mokymui ir stipresnį norą mesti šią veiklą.
Tyrimai nuosekliai patvirtina: kuo stipriau jaučiami perdegimo simptomai, tuo labiau tikėtina, kad mokytojas svarstys apie karjeros pokyčius arba išėjimą į ankstyvą pensiją. Jungtinėse Amerikos Valstijose 2020 m. atlikta buvusių mokytojų, kurių dalis iš švietimo sektoriaus pasitraukė dar iki pandemijos, apklausa parodė, kad stresas buvo dažniausia priežastis, dėl kurios jie paliko pedagogo darbą nesulaukę pensinio amžiaus. Stresą kaip išėjimo iš darbo mokykloje priežastį nurodė dvigubai daugiau respondentų nei, pavyzdžiui, nepakankamą atlyginimą.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai, 2020 m. pristatę mokytojų gerovės analizės sistemą, nustatė, kad, reaguodamos į pedagogų stygiaus problemą, švietimo sistemos dažnai imasi šių priemonių: mažina kvalifikacinius reikalavimus norintiesiems pradėti dirbti, mokytojams paskiria dalykus, kuriuos jiems dėstyti trūksta kompetencijos, didina mokytojui tenkančių klasių skaičių ar dydį. Tačiau tai nėra ilgalaikiai mokytojų trūkumo problemos sprendimai, o tik desperatiški bandymai suktis iš padėties trumpuoju laikotarpiu.
Mokytojų pasitraukimas iš švietimo paprastai reiškia išaugusį darbo krūvį likusiems jų kolegoms ir lemia mažėjantį pastarųjų pasitenkinimą darbu. UNESCO taip pat įspėja, kad masinis mokytojų pasitraukimas iš darbo tampa sistemine problema, sukeliančia nenutrūkstamą trikdžių grandinę. Kadangi naujų specialistų rengimas ir įdarbinimas reikalauja didelių finansinių bei laiko sąnaudų, tai dar labiau sekina ir taip ribotus švietimo resursus. Mokyklos, susiduriančios su dažna kadrų kaita, negali užtikrinti stabilaus ugdymo proceso, nes didelę dalį išteklių turi skirti nuolatinei naujų mokytojų paieškai bei adaptavimui.
Situaciją dar apsunkina tai, kad pradedantiesiems mokytojams būtina nuolatinė pagalba ir mentorystė, o ši atsakomybė irgi krenta ant pačių švietimo įstaigų pečių. Galiausiai toks didelis pasitraukiančiųjų skaičius formuoja pavojingą užburtą ratą: švietimo sistema nebepajėgia laiku paruošti naujų specialistų, o likę darbuotojai jaučiasi demoralizuoti ir pervargę, todėl rizika, kad jie taip pat paliks darbą, nuolat auga.
Psichologų teigimu, tiek geros, tiek blogos emocijos turi užkrečiamąjį poveikį ir šis užkratas mokyklos aplinkoje plinta tarp mokytojų bei gali būti perduodamas mokiniams. Taigi, mokytojų emocinė būklė tiesiogiai veikia mokinių psichologinę būseną ir akademinius rezultatus. Pvz., tokį poveikį nagrinėję Vokietijos, Kanados ir Kroatijos mokslininkai aprašė mokytojų ir moksleivių nuotaikų sąveikos modelį, sudarytą iš trijų emocijų perdavimo mechanizmų:
- tiesioginio, kai mokytojo kuriamas emocinis fonas persiduoda moksleiviams per mimiką, laikyseną, balso toną ir pan.;
- netiesioginio, kai mokytojo emocijos veikia mokinių rezultatus per šalutinius veiksnius, tokius kaip tarpusavio santykių kūrimas, neverbalinė komunikacija bei pasirenkamos ugdymo strategijos;
- abipusio ryšio, kai mokinių pasiekimai daro tiesioginį ir netiesioginį poveikį paties mokytojo emocinei būsenai.
Mokymo džiaugsmas ir pozityvumas auklėtinių atžvilgiu kuria teigiamą mokytojo santykį su mokiniais ir skatina pastaruosius mokytis. Emociškai išsekę mokytojai tampa mažiau įsitraukę, pakantūs ir rūpestingi, dėl to nukenčia jų santykis su mokiniais. Suomijoje atliktas tyrimas patvirtina, kad vaikai, kuriuos moko emociškai perdegęs mokytojas, yra labiau linkę prarasti susidomėjimą mokslais, susiformuoti požiūrį į mokymąsi kaip į beprasmį užsiėmimą, taip pat didėja jų cinizmas ir abejingumas mokyklai.
Amerikiečiai 2015 m. konstatavo, kad mokytojų perdegimas susijęs su blogesniais mokinių akademiniais pasiekimais ir žemesne mokinių motyvacija. Tyrimo metu nustatyta, kad trečiokai, mokslo metus pradėję su silpnesniais matematikos įgūdžiais ir ugdyti mokytojų, kurie nurodė turėję daugiau depresijos požymių, per mokslo metus pažengė mažiau nei jų bendraamžiai, kuriuos mokė mažiau depresyvūs pedagogai.
Minėti mokslo darbai įrodo reikšmingą mokytojų profesinio perdegimo žalą ne tik patiems pedagogams, bet ir visai švietimo sistemai. Perdegimas siejamas su rimtais fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimais ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių mokytojai palieka šią profesiją. Švietimo sistemos, reaguodamos trumpalaikėmis priemonėmis, dažnai dar labiau padidina likusių mokytojų darbo krūvį ir palaiko užburtą streso ratą. Mokytojų emocinė būsena tiesiogiai veikia mokinius: emociškai išsekę mokytojai silpnina mokinių motyvaciją, santykį su mokymusi ir akademinius rezultatus.
Naujausio 2025 m. EBPO vykdomo tyrimo TALIS (angl. Teaching and Learning International Survey) duomenimis, Lietuvos pedagogams stresą keliantys veiksniai išsiskiria kitų šalių kontekste. Pvz., mūsų šalyje mokytojams būdinga labiau nerimauti dėl moksleivių gerovės ir akademinių rezultatų, taip pat sunkiau prisitaikyti prie įvairių pertvarkų.
Minėtas tyrimas taip pat rodo, kad, panašiai kaip ir prieš du dešimtmečius, Lietuvos mokytojams didžiausią stresą kelia šios priežastys:
- jaučiama atsakomybė už mokinių pasiekimus – 72,6 proc. (EBPO vidurkis – 45 proc.);
- prisitaikymas prie besikeičiančių šalies ar savivaldybės reikalavimų – 71,7 proc. (EBPO vidurkis – 33,4 proc.);
- prisitaikymas prie ugdymo ar kitų programų pokyčių mokykloje 63,3 proc. (EBPO vidurkis 33,7 proc.);
- pernelyg daug pasiruošimo pamokoms – 58,4 proc. (EBPO vidurkis 34,2 proc.);
- atsakomybė už mokinių socialinę ir emocinę gerovę – 58,2 proc. (EBPO vidurkis 34,2 proc.);
- tėvų ar globėjų rūpesčių sprendimas – 55 proc. (EBPO vidurkis 41,6 proc.).
Neseniai buvo paskelbta, kad per artimiausius penkerius metus Lietuvoje trūks apie 6 tūkst. mokytojų. Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jau pateikė svarstyti priemonių plano projektą, skirtą pedagogams pritraukti ir išlaikyti ugdymo įstaigose, akivaizdu, kad suvaldyti situaciją bus nelengva.
Tarp svarbiausių mokytojų profesinės gerovės užtikrinimo ir motyvavimo tęsti pedagogo karjerą veiksnių – aplinkos, kurioje palaikomi pasitikėjimu, pagarba ir parama grįsti santykiai, kūrimas mokykloje. Švietimo įstaigoje nusistovėjusi organizacinė kultūra ir taikomos vadovavimo praktikos gali tiek amortizuoti, tiek sustiprinti pedagogų darbe patiriamą stresą. Taip pat mokytojams būtina sudaryti sąlygas gauti reikiamą psichologinę pagalbą, tobulinti profesines kompetencijas, derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
