O gal atvirkščiai? Gal demokratija yra skirta tam, kad paprasti mirtingieji iš aukštai stebėtų, kaip pulkas politikų išsijuosę pluša dėl valstybės ir jos piliečių? Hm... Ne... Taip būna tik normaliame pasaulyje, o čia Lietuva.
Taigi, artėjant rudeniui, verslininkai, biurokratai, TV laidų vedėjai, net rinktinių treneriai – visi lenda iš pakampių į šviesą, šešėliuose palikdami savo suteptus „rūbus“ ir apsivilkę naujais specialistų „pasiūtais“ įvaizdžiais puikuojasi prieš tikėjimą praradusius ir galvas savo darbuose, varguose ir alkoholyje panardinusius piliečius.
Jau aštuoniolika metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Jau aštuoniolika metų dirbame, renkame, džiaugiamės, po to vėl vargstame. Politikai giriasi savo darbais, Europos bendrija ir sūnūs iš naujų Anglijos dangoraižių ir Ispanijos plantacijų milijardais siunčia eurus mamoms, kad šios nusipirktų dar litu pabrangusį litrą pieno, tuo tarpu gatvėje kaimynas pravažiavo su dar vienu nauju visureigiu. Ir visiškai nesvarbu, kad naftos kainos per pastaruosius kelis metus pasaulio rinkose pakilo dviem trečdaliais – Vilniaus senamiestis piko metu virsta 4.2 l visureigių paroda. Ir kas sakė, kad Lietuvėlėje negalima užsidirbti? Verslininkais pas mus tampa kas antras.
Per purvus aš jau nebeatskiriu švaraus nuo purvino. Vienintelis dalykas ką aš tikrai darysiu – eisiu balsuoti. Aš nebūsiu tas, kuris nuleis galvą ir pasiners į kasdienybę. Aš nebūsiu tas, kuris leisis valdomas epidemijos. Aš žinau, kad Lietuvoje gyvena tikrai daug protingų, sąžiningų ir Lietuvos vardą gerbiančių žmonių.
Tikriausiai neteks laukti ilgai, kol kas antras Lietuvos pilietis ir Vilniaus pakraštyje po pilies tipo namuką pasistatys... Tam visiškai netrukdo faktas, kad Vilniaus apskritis šalyje yra mažiausiai pasistūmėjęs regionas pagal žemės grąžinimą jo savininkams. Viskas vyksta pagal planą, greičiausiai sukurtą ne paprastų žmonių, o šiltai įsitaisiusių valdininkų. Miesto centras taip pat ne išimtis: po žeme begalė kapų, o kylančių dangoraižių aidas nusirita per Europą iki JAV ir Artimųjų Rytų. Tuomet maža barzdočių valstybėlė pradeda vadovauti miesto plėtrai kitame žemyne. Bet pasirodo, jog Vilniaus verslininkų ir biurokratų purvynas toks klampus, jog net ir šių virvulėmis mosikuojančių burtininkų organizacijos ir jiems atstovaujantys JAV lobistai nesugeba pasukti reikalo jiems naudinga linkme.
Tuo tarpu gyvenamųjų namų kvartalai stoja augę, pasinerdami į gilų žiemos miegą, laukdami geresnių laikų ir valdžios, kuri nebebus sudaryta iš apsišaukėlių ir sugebės pažaboti Olimpo aukščio infliaciją, kuri net ir aukštai sėdintiems Lietuvos dievams jau pradeda kutenti padus. Bet šiems įdomiau tai, kas vyksta horizonte, kur kyla naujieji titanai: „Leo LT“, elektros jungtys su Švedija bei Lenkija ir tūkstantmečio stadionai. Keista, bet net ir šie monstrai stringa. Ir net pats žmogus nebežinai, ar jiems politikos/ekonomikos žinių trūkumas ar tiesiog pavydas, kad kitas išplaus daugiau pinigų nei jie patys – reiškinys esti visuotinis. Taigi net jei politikas ir nėra susirgęs šia epidemija, ligonis būtinai apčiaudės ir sveikąjį, išdidžiai šaukdamas ir badydamas pirštais, jog jau ir šis serga. Ar Jums dar keista, kodėl daugelis bėga iš Lietuvos? Juk jie mato, jog čia plinta epidemija ir bent jau kol kas nesimato jos pabaigos, nes žmonės paprasčiausiai nenori pasveikti. Juk sveikoje valstybėje vogti sunkiau...
Turiu pripažinti, kad pirmą kartą gyvenime tikrai žinau už ką balsuoti. Bet aš Jūsų tikrai neagituosiu, nes mano pasirinkimą labiau lydi ne iš tunelio sklindanti šviesa, bet jauno žmogaus nusivylimas. Per purvus aš jau nebeatskiriu švaraus nuo purvino. Vienintelis dalykas ką aš tikrai darysiu – eisiu balsuoti. Aš nebūsiu tas, kuris nuleis galvą ir pasiners į kasdienybę. Aš nebūsiu tas, kuris leisis valdomas epidemijos. Aš žinau, kad Lietuvoje gyvena tikrai daug protingų, sąžiningų ir Lietuvos vardą gerbiančių žmonių. Aš neišvažiuosiu iš savo gimtinės, aš darysiu viską, kad ji taptų gražesnė, turtingesnė ir geresnė gyventi. Aš žinau, kad ateis diena, kai Lietuvos olimpe nebeliks apsimetėlių, žmonėms statančių netikras pilis iš agurkų ir rubikonų, o šioms griūvant kaltinančių aplinkas. Aš žinau, kad mes drauge galime viską ir vieną dieną mes tikrai tai pasieksim. Niekas juk ir nesakė, kad kelias į nepriklausomybę baigėsi 1991 m.
Džiugu klausytis, kai aštuoniolika metų valdžioje praleidusi politinė partija savo reklaminiame klipe jau sugeba pareikšti „PRADĖKIME“...
