Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Profesorius Raimundas Lopata: aukštojo mokslo dilema – gali tapti savo srities profesionalu, bet likti „barbaru“

Raimundas Lopata
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Raimundas Lopata
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Rinkdamiesi profesiją mėginame atsižvelgti ne tik į savo norus bei asmenines savybes, bet ir į tai, kur pagal įgytą kvalifikaciją galėsime įsidarbinti ateityje. Paprastai tariant, mėginame įvertinti galimas ir būsimas darbo rinkos sąlygas. Tačiau ši rinka nėra „stovintis vanduo“. Specialistų poreikis kinta, todėl sunku nuspėti, kokių specialybių atstovų trūkumą (ar perteklių) jausime po 10 ar 15 metų.

Tiesa, nuomonių ir požiūrių viešojoje erdvėje šiuo klausimu tikrai netrūksta. Verslo atstovai išsako poziciją, jog valstybė turėtų labiau rūpintis gamtos mokslų ir IT specialistų ruoša, kadangi humanitarinių specialybių atstovų pertekliaus ir taip „nėra kur dėti“.

Aukštųjų mokyklų atstovai dažniausiai oponuoja tokiam požiūriui, teigdami, jog turime atsisakyti sovietmečiui būdingo įpročio, kuomet valstybė diktuoja specialistų poreikį.

Abiejų pusių išsakomi argumentai verčia susimąstyti, koks yra šiandieninio universiteto tikslas, ko turi siekti į universitetą įstojęs jaunas žmogus bei kokiais kriterijais, vertinant kintančias rinkos sąlygas, derėtų vadovautis.

Pamąstymais apie ateities specialybes ir šiandieninius aukštojo mokslo ypatumus su 15min.lt skaitytojais dalijasi Baltijos agroverslo instituto prezidentas, buvęs VU TSPMI direktorius, profesorius Raimundas Lopata.

– Ar egzistuoja „paklausios“ specialybės, į kurias šiandien turėtume orientuotis? Apskritai, koks, tokiu atveju, yra universiteto tikslas: ugdyti žmogų ar (pagal poreikį) ruošti intelektinių profesijų atstovus?

Jeigu kalbame apie specialybes, kurios yra įgyjamos universitete, pirmiausia reikėtų suprasti, kas tai yra universitetas. Idealiame pasaulyje universitetas savyje įkūnija tris elementus: kultūrą, mokslą, ir intelektinį profesijų ruošimą.

Pirminis universiteto uždavinys – iš „vidutinio“ žmogaus padaryti kultūringą žmogų, suteikiant jam bendrinių žinių apie pasaulį. Norint, kad universitetas galėtų suteikti tokias žinias ir tuo pačiu teikti paslaugas intelektinėms specialybėms, universitete turi būti vystoma mokslinė veika.

Idealiame pasaulyje universitetas savyje įkūnija tris elementus: kultūrą, mokslą, ir intelektinį profesijų ruošimą.

Kadangi tokių „idealių“ universitetų pas mus nėra, ir vargu, ar kur nors jie egzistuoja (idealas, šiuo atveju, reiškia siekiamybę), tačiau ilgas tradicijas laisvose šalyse turintys universitetai vis gi bando siekti tokių principų.

Jų veržlumą, patrauklumą ir savos misijos savivoką, galų gale, parodo vadinamieji reitingai. Į šiuos universitetus orientuojasi didžioji dalis pasaulio studentijos.

Manau, kad svarstant, kokia specialybė galėtų būti patraukliausia, pirmiausia reikia siekti kultūrinio išsilavinimo. Priešingu atveju žmogus gali tapti savo srities profesionalu, bet likti „barbaru“.

– Prieš kelis dešimtmečius egzistavo profesijos, kurių poreikio šiandien nebeliko. Technologijoms keičiant žmogų, didelė dalis profesijų, ypač susijusių su fabrikine gamyba, pasitraukė nebūtin. XXI a., kuomet technologinės inovacijos vystosi milžiniškais tempais, bijomasi to paties: tapti nebereikalingais. Ar, Jūsų nuomone, šiandien yra tokių, „grėsmės zonoje“ esančių, specialybių?

- Šiandien gali atrodyti, kad taip, rytoj gali atrodyti, kad ne. Gerą dešimtmetį buvo klausiama, kur išnyko vadinamos profesinės – techninės mokyklos, o šiandien galima kalbėti apie tam tikrą šios srities „Renesansą“.

Profesinės mokyklos vėl atgimsta, tik kitais vardais. Vadinasi, rinka diktuoja naujus poreikius. Keistas pastaruoju metu pasitaikantis reiškinys: asmuo universitete baigęs bakalauro, magistro studijas, eina į profesinę ar techninę mokyklą. Kas tai per fenomenas?

Iš tikrųjų ne vienerius metus Didžiojoje Britanijoje, JAV yra skelbiami vadinamieji perspektyvių arba ateities profesijų sąrašai.

Įdomiausia tik tai, kad niekur nėra informacijos, kaip šias profesijas universitetams paruošti, kaip keisti, adaptuoti valstybėms savo švietimo sistemas, kaip spręsti su tuo susijusias edukacines problemas.

– Viešojoje erdvėje pastaruoju metu nenutyla diskusijos, jog didžiausią potencialą turi gamtos mokslų bei IT technologijų specialybės. Oponuojantys tokiai pozicijai teigia, jog humanitarai, priešingai nei tiksliųjų mokslų atstovai, disponuoja kūrybiniais ištekliais, kurie yra šio XXI a. „varomoji jėga“. Koks yra Jūsų požiūris šiuo klausimu? Ar humanitarai dar turi perspektyvų? O gal vis dėlto turime telktis į gamtos ir technologinių mokslų specialybes?

Ta diskusija, man atrodo, yra kiek dirbtina. Sakyčiau, jog problema glūdi visai kituose dalykuose. Įstojus į „praktinių“ mokslų specialybę, nuo pat pirmųjų kursų de facto „einama“ prie profesinio paruošimo, neskiriant dėmesio kultūriniam išsilavinimui.

Stojančiajam tenka sunkus uždavinys: rinktis arba kultūrinį išsilavinimą , arba grynai techninį. Jeigu šios kontraversijos nebeliktų, gal ir galima būtų mąstyti apie tam tikrus rinkos parametrus.

Svarstant, kokia specialybė galėtų būti patraukliausia, pirmiausia reikia siekti kultūrinio išsilavinimo. Priešingu atveju žmogus gali tapti savo srities profesionalu, bet likti „barbaru“.

Kalbant apie konkretų specialistų poreikį, nemenkas spaudimas pastaruoju metu yra juntamas iš verslo pusės.

Aiškiausiai poziciją yra pareiškusi Lietuvos pramonininkų federacija. Iš tikrųjų, susidūrus su stambiu, dinamiškai besirituliojančiu verslu, pastebimas akivaizdus „gerai paruoštų“ specialistų trūkumas.

Man susidaro įspūdis, kad „gerai paruoštas“, tai yra ne tik profesinių žinių įgijęs, bet ir turintis vadinamąjį humanitarinį „dėmenį“ specialistas. Skundžiamasi, jog tenka dirbti su žmogumi, kuris žino tam tikras schemas, bet bendrai nepažįsta pasaulio... O nepažinodamas pasaulio, kaip gali dirbti su žmonėmis? Čia, mano galva, ir yra viena iš didžiausių dramų.

Bendrai, Lietuvoje šiandien svarbus ne tik specialybių, bet ir paties universiteto ateities klausimas. Turint omenyje dabartinę mūsų demografinę situaciją, žinant, kad 2020 metais baigusiųjų skaičius kris maždaug iki 20 000 (t.y. dvigubai mažiau, nei dabar), o mes turime šitiek universitetų...

Ką jie veiks? Čia yra dar didesnė problema, nes artėjančiai demografinei krizei yra ryškiai nepasiruošta. Už šių skaičių slypi rimtos politinės problemos.

– Pokalbio eigoje keletą kartų akcentavote kultūrinio ugdymo, kurį universitetinis išsilavinimas, nepriklausomai nuo humanitarinio/tiksliųjų mokslų profilio, turėtų suteikti žmogui, stoką. Kas, Jūsų požiūriu, turėtų/galėtų užpildyti tą kultūrinę dimensiją universitete?

Visa aplinka. Su kultūrinio ugdymo stoka susijusių problemų sprendimas priklauso tik nuo tautos potencijos. Beviltiška tauta tokių problemų neišspręs. Žinote, kokia tauta, toks ir universitetas, tokie ir studentai.

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min