Aš vis dar nežinau, ką veikiu šioje žemėje. Kodėl čia atsiradau, ką turiu padaryti, kad čia palikčiau savo pėdsaką? Kad mano mintys, darbai, skausmai ir džiaugsmai nenueitų veltui. Tuomet kartais pagalvoju, kad kūryba, nors atrodo ji per daug gležna, gali suvirpinti arba net sudrebinti pasaulį. Galbūt tai ir yra vienas iš dalykų, kuris gali parodyti, kur slepiasi Ji – prasmė gyventi.
Pagaliau atėjo 17-ta valanda ir aš kartu su visa mase žmonių traukiau namo. O saulė taip kaitino... Šiandien man nesisekė. Nors įdėjau daug pastangų, neįvykdžiau nei vieno pardavimo. Buvau pavargęs ir sukaitęs. Bet tai niekam nerūpėjo. Visi buvo patenkinti, džiaugėsi gražia diena. Paauglės sėdėdamos ant suoliukų valgė ledus ir garsiai juokėsi. Pilvoti ponai, pasipuošę kaklaraiščiais, lauko kavinėse gėrė kavą. „ Versace“ akinius dėvinčios jaunos merginos važiavo pro mane vairuodamos naujausius Mersedesus. Netoliese būriavosi turistų iš Vokietijos būrelis ir mėgavosi Vilniaus senamiesčio vaizdais.
Atrodė, jog visi aplink mane buvo tokie laimingi. Tik ne aš... Jie sėdėjo prie brangių automobilių vairo, buvo su geriausiąsias draugais, mėgavosi maloniomis atostogomis, viską pamiršę buvo pasinėrę į svaiginančią meilę... Kodėl visi tokie gražūs ir laimingi? Kodėl visi aplinkui turi viską, to net neprašę, o man tenka kovoti už kiekvieną smulkmeną, tam kad ją turėčiau? Kodėl paaugliai turi daug pinigų nedirbdami? Kodėl vairuoja naujausius automobilius? Kodėl gerai leidžia laiką? Kodėl poros myli vienas kitą? KODĖL?!!
Kodėl aš esu vienas ir turiu tik save....?
Pro šalį žygiavo kvailokos išvaizdos vaikinukas. Jis visai neišsiskyrė iš kitų. Kvaila eisena, kvaili batai, kvaila kepurė. Jis turbūt nieko neturi: nei merginos, nei mašinos. Kreivi dantys ir dar ta nevietoj demonstruojama šypsena. Juk jis su niekuo nesikalba. Bet jis ėjo žiūrėdamas į žemę, rankomis įsikibęs į savo nešamą kuprinę ir šypsojosi.
– Kvailelis...“, – pasakiau sau eidamas pro jį.
Mes gyvename ieškodami to, ką vadiname laime. Vieni gimsta ją turėdami, kiti jos ieško visą gyvenimą. Kartais pasitraukia jos netekę... Kiekvienas ją įsivaizduojame savaip. Jos neįmanoma nusipirkti už pinigus. Ją galima tik atrasti. Atrasti savoje arba kito žmogaus širdyje.
Iš visų tą popietę Vokiečių gatvėje buvusių žmonių, vienintelis kvailys buvau aš... Nesvarbu, ar ši istorija tikra ar ne, to vaikino šypsena mano atmintyje išliko ilgam. Aš dažnai galvoju. Ieškau atsakymo į gyvenimo klausimus, į problemas. Savo mintimis dalijuosi naujienų portaluose. Studijuoju. Dirbu, tam kad kažką turėčiau. Kad pasiruoščiau gyvenimui. Žinau, kad dar neturiu šeimos, nuosavo buto ir kai kurių daiktų. Žinau, kad man pačiam dar trūksta išminties, išsilavinimo, tėvo, merginos, kuri mane mylėtų tokį, koks esu. Žinau, kad gyvenime neturėsiu žmonių, kurie man viską padėtų ant auksinės lėkštutės. Žinau, kad viską man teks pasiekti pačiam. Bet svarbiausia yra tai, jog tą dieną tas kvailelis buvo laimingesnis už mane. Turbūt jis turėjo ir buvo pasiekęs daug mažiau už mus, bet tądien jis turėjo šį tą, ko man labai trūko. Jis turėjo laimę ir tai atsispindėjo jo veide.
Mes gyvename ieškodami to, ką vadiname laime. Vieni gimsta ją turėdami, kiti jos ieško visą gyvenimą. Kartais pasitraukia jos netekę... Kiekvienas ją įsivaizduojame savaip. Jos neįmanoma nusipirkti už pinigus. Ją galima tik atrasti. Atrasti savoje arba kito žmogaus širdyje.
Aš vėl sėdžiu savo balkone žiūrėdamas kaip akyse leidžiasi praėjusi diena. Dar viena diena, praleista dirbant, mokantis, bendraujant, juokaujant, liūdint, džiaugiantis. Ir ieškant... Ieškant laimės. Šiandien aš jos dar neradau. Bet žinau, kad kada nors rasiu. Ir mes būsime kartu, kad ir kas ji bebūtų. O kol kas aš grožiuosi vakaro saulės nutviekstu miestu, kuriame šiandien tūkstančiai žmonių gyveno, mokėsi, dirbo ir linksminosi. Aš galiu tuo grožėtis ir aš esu laimingas. Nes šį vakarą saulė leidžiasi vėlai...
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
