Kiek daug dalykų, kurie rūpi mums, studentams, šiandien!
Ir galvoje turiu ne vien politiką ar mokslus. Taip, visiška tiesa, kai tiek daug visko vyksta aplink, negali likti visiškai abejingas ir apsimesti, kad nieko nematai ir negirdi. Juk žmonės yra tokie neįtikėtinai įvairialypiai žemės gyventojai! Mes turime jausmus, nuo kurių retam pavyksta pabėgti. O ir bėgti kartais neverta.
Dauguma iš jų – pamestinukai, kurie auga nežinodami, ką reiškia mama ir tėtis, ką reiškia šeima.
Net neverta bėgti nuo jausmų, kurie jungia žmones. Tai gali būti susižavėjimas, pagarba, meilė. Pastarasis jausmas ir kaip reiškinys, ir kaip sąvoka, tampa vis labiau nuvalkiotas ir neskaniai subanalintas. Visos garsios ir skambios publikacijos su naminių gyvūnėlių pavadinimais ir ryškiomis antraštėmis įgrisę. Gal ne visiems, bet keletui tikrai.
Todėl sumąsčiau parašyti apie meilę vaikams. Ne iš pedofilo ar kito psichiškai neįgalaus žmogaus pozicijos, bet iš savo, kaip paprastos studentės, Dramblio kaulo bokšto.
Visai neseniai sulaukiau pasiūlymo sudalyvauti vienų vaikų namų veikloje kurį nors savaitgalį. Negalvojusi sutikau. Kodėl? Nes viduje kažkas sukrutėjo vos pamėginus įsivaizduoti tuos vaikus. Ne todėl, kad mano vaizduotėje jie būtų buvę apleisti, apiplyšę, alkani ir vienui vieni.
Atvirkščiai – iš to, ką man pasakojo apie tuos namus, juos įsivaizduoju jaukius, šiltus, o vaikus – sveikus ir sočius, tačiau neduoda ramybės kita mintis. Jie auga be tėvų. Galbūt tėvai, prisiminę pamestą vaikutį, jį aplanko karts nuo karto, tačiau toks atvejis rečiau pasitaikantis.
Dauguma iš jų – pamestinukai, kurie auga nežinodami, ką reiškia mama ir tėtis, ką reiškia šeima. Kodėl man liūdna dėl to ir kodėl apie tai rašau? Nes turbūt ne vien aš turiu fantastišką šeimą, nuostabius tėvus, nepakartojamus brolius ir seseris; širdis suskausta, kai suvokiu, kad ne visi vaikai turi progą tai turėti. Atrodo, jei man gerai, galbūt visi lygiai tokie pat laimingi jaučiasi?
Realybė vis dėlto šiek tiek kitokia. Tuose namuose prieglobstį surado devynių mėnesių kūdikėlis. Kam galėtų šauti į galvą palikti tokį mažą žmogų? Kuo gi jis nusikalto pasauliui? Kodėl taip žiauriai dėl tėvų klaidų turi būti baudžiamas būtent šis mažas stebuklas?
Realybė vis dėlto šiek tiek kitokia. Tuose namuose prieglobstį surado devynių mėnesių kūdikėlis. Kam galėtų šauti į galvą palikti tokį mažą žmogų? Kuo gi jis nusikalto pasauliui?
Juk nežinia, kas išaugs iš šio mažučio kūdikio. Kada nors gi ir tas vaikas ims kalbėti ir jam parūps, kas jis, iš kur. Tačiau atsakymo tikriausiai net ir rūpestingosios vaikų namų auklytės neturės. Jos juk beveik kaip mamos visiems vaikams, kurie ten gyvena. Neįtikėtiną pagarbą jaučiu toms moterims, kurioms užtenka meilės visiems globotiniams.
Negraudindama tiesiog noriu pasakyti, kad visą savo nematerialųjį turtą – kitų ir savo meilę, šeimą, rūpestį, įvertiname tik tada, kai pamatome, kad kitas kenčia ir viso to neturi. Tad skaitydami naujausias žinias apie pasaulio ekonominę krizę, kuro kainų smukimą ar garsenybių gimtadienius, neužmirškime ir kitų šio pasaulio piliečių, kuriems šios žinios dar nėra aktualios. Skirtingai nuo įvairių krizių, kurioms nelabai turime kokios nors įtakos, šiems mažiesiems galime padėti. Tad kas jiems būtų aktualu? Mūsų dėmesys, šiluma ir rūpestis. Juk šio gėrio tikrai yra kiekvieno, ir nebūtinai studento, širdyje.
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
