– Esate darbo grupės, rengusios Globaliojo švietimo koncepcijos projektą pirmininkė, kodėl būtent dabar nuspręsta, kad tokios koncepcijos Lietuvai reikia?
– Dar 2013 m. Pasaulio Ekonomikos Forumo Davose pasaulio lyderiai diskutavo apie globalųjį švietimą ir pripažino jį veiksmingu įrankiu, ugdant vertybes, skatinant pilietiškumą, sprendžiant šalių ir pasaulio ekonomines ir socialines problemas. Ir tuomet jie ragino pasaulio valstybes imtis konkrečių veiksmų.
Kai kurios ES šalys jau yra pasitvirtinusios globalųjį švietimą reglamentuojančius dokumentus ir jau pagal juos dirba, mes taip pat stengiamės neatsilikti.
Šiuo metu yra parengtas koncepcijos projektas, įtvirtinantis globaliojo švietimo sampratą bei pateikiantis įgyvendinimo gaires, prie kurio dirbo ir mokslininkai, ir praktikai – pedagogai, nevyriausybininkai, ir valstybininkai – įvairių ministerijų deleguoti specialistai.
Antrasis žingsnis pasitvirtinus šią Globaliojo švietimo koncepciją, turėsime pasiruošti konkrečių veiksmų planą, kuriame turės atsirasti konkrečios priemonės, skirtos vaikų darželiams, mokykloms, neformalaus ugdymo įtaigoms, nevyriausybinėms organizacijoms.
– Bet ar mūsų visuomenė jau pribrendo globaliajam švietimui?
– Manau, kad taip. Viešojoje erdvėje netyla diskusijos, kaip neprarasti tautinio identiteto/išlikti lietuviais vis labiau globalėjančiame pasaulyje. Kad atsakyti į šį ir panašius klausimus, pirmiausia reikia gerai pažinti tiek savo, tiek kitų šalių kultūras, pažinti socialines, ekonomines, ekologines problemas, politines aktualijas.
Viešojoje erdvėje netyla diskusijos, kaip neprarasti tautinio identiteto/išlikti lietuviais vis labiau globalėjančiame pasaulyje
Mūsų visuomenė vis labiau supranta ir pritaria, kad nuo mūsų, lietuvių, veiksmų gali priklausyti ir kitų, ypač trečiųjų šalių žmonių gyvenimo kokybė. O tai jau galima vadinti globaliu mąstymu.
Šį mano teiginį pagrindžia 2014 m. metų pabaigos Eurobarometro apklausų duomenys.
Tyrimai rodo, jog daugiau nei trys ketvirtadaliai (77 proc.) apklaustųjų̨ Lietuvoje mano, kad padėti besivystančiųjų̨ šalių žmonėms yra svarbu. Ir daugiau nei pusė (53 proc.) visų apklaustųjų Lietuvoje sutinka, kad kova su skurdu turėtų būti vienas iš pagrindinių ES prioritetų. 35 proc. apklaustųjų mano, kad kovojant su skurdu galima prisidėti asmeniškai, tai nebūtinai Lietuva turi daryti valstybiniu lygiu.
Įdomu ir tai, kad Lietuvoje jaunesnieji respondentai (15–24 metų amžiaus) kur kas labiau nei vyresnio amžiaus žmonės linkę manyti, kad galima asmeniškai prisidėti prie kovos su skurdu besivystančiose šalyse (53 proc. palyginti su 31 proc.).
Trečiųjų šalių skurdas yra tik viena iš Globaliojo švietimo temų. Kitos temos, tokios kaip ekologija ir aplinkosauga, žmogaus teisės, mokslo prieinamumas, kariniai konfliktai ir taikos palaikymas, diskriminacijos ir rasizmas yra ne mažiau svarbios.
– Globaliojo švietimo koncepcija tai dar vienas dokumentas, dar viena koncepcija, ar tikrai jos reikia? Koks jos apčiuopiamas tikslas?
– Taip, tai dokumentas. Labai svarbus dokumentas, kurio pagrindu turės atsirasti veiksmų planas su konkrečiais darbais, konkrečiomis užduotimis valstybės institucijoms. Atitinkamai, konkrečioms priemonėms turės atsirasti ir finansavimas.
daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustųjų̨ Lietuvoje mano, kad padėti besivystančiųjų̨ šalių žmonėms yra svarbu
Koks tikslas? Siekiame, kad Lietuvos vaikų tinkamo ugdymo procesai vyktų sparčiau. Šiuo metu globalių problemų temomis kalba, diskutuoja, mokymus veda ar akcijas organizuoja daugiau nevyriausybinio sektoriaus organizacijos, dažniausiai savanorišku principu, daugiau pavienės iniciatyvos.
Aš tikiu, kad aktyviau įjungus į tai valstybės ir savivaldos institucijas, skyrus finansavimą, vaikų ugdymas globaliuoju aspektu būtų gerinamas žymiai sparčiau.
Aišku, jei kalbėsime, tarkime, apie atliekų rūšiavimą, tai valstybės mastu jau daug yra padaryta ir vis daroma, tačiau kitos temos iki šiol buvo apleistos.
Taip, šiandien vaikai ugdomi, jog atliekų rūšiavimas mažina taršos neigiamas pasekmes. Kad “Coca-Colos” skardinė, išrūšiuota namie, vėliau bus perdirbta ir taip sumažins ir gamtos taršą, ir gamtinių išteklių poreikį gaminant naują skardinę.
Tačiau be aplinkosauginės atsakomybės, globalusis švietimas apima diegimą tokių vertybių kaip bendruomeniškumas, solidarumas, pagarba aplinkiniams, atvirumas pokyčiams.
O taip pat ugdymą tokių įgūdžių kaip kritinis mąstymas, sprendimų priėmimas neapibrėžtumo sąlygomis, konfliktų sprendimas ir jų prevencija, gebėjimas efektyviai bendradarbiauti. To turi būti mokoma sistemingai, jei tikrai norime išauginti pasaulio piliečių kartą.
– Kokie iššūkiai laukia pedagogų, vaikų ir jų tėvų?
– Abejoju, ar galima tai vadinti kažkokiais ypatingais iššūkiais, tačiau pokytis neišvengiamas. Žinoma, kai koreguosis ugdymo programos, tai pedagogams reikės galvoti naujus ugdymo ir mokymo metodus, būdus, ieškoti naujų pavyzdžių, kaip per konkretų jų dėstomą dalyką pateikti, nagrinėti globalias pasaulio problemas.
Vaikams toks mokymas bus daug įdomesnis, teikiantis daugiau informacijos apie realų, apčiuopiamą pasaulį. Na, ir tėvai mokymo procese augs kartu su vaikais. Juk jie yra itin svarbūs žmonės, kuriantys vaiko vertybių sistemą ir globalų suvokimą apie pasaulį.
Globalusis švietimas turėtų apimti visus amžiaus tarpsnius nuo gimimo iki garbaus amžiaus. Norėtųsi, kad apimtų ir visas gyvenimo veiklos sritis: mūsų ūkį, energetiką, aplinkos, sveikatos, socialinę sistemas.
Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“ yra kofinansuojama ŠMM, ES ir URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis. Konferenciją organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su ŠMM ir URM.
