Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 02, 17:35

Specialiųjų poreikių vaikų įtrauktis į bendrą ugdymą: kuo ji svarbi abiem pusėms?

2024 m. Lietuvos mokyklos rengiasi atverti duris specialiųjų poreikių vaikams, kad kiekvienas galėtų mokytis arčiau namų ar kitoje, labiausiai tėvų vertybes atitinkančioje mokykloje. Įgyvendinant šį pokytį mokyklų laukia tiek infrastruktūros, tiek vertybiniai pokyčiai. „Pirmiausia, viskas priklauso nuo nuostatų. Kiekvienas turi patikėti, kad specialiųjų poreikių turintis vaikas gali mokytis jo klasėje“, – kalbėjo Vilniaus šv. Juozapo mokyklos Pagalbos vaikui grupės vadovė. Pastaroji ugdymo įstaiga vaikus su ypatingais poreikiais priima jau dešimt metų – nuo pat įkūrimo.

Kiekvieno vaiko teisė

Tėvai rinkdami ugdymo įstaigą savo vaikui turi įvairių kriterijų – vieniems svarbi vieta, kitiems – ugdymo vertybės, kokybė. Šis pasirinkimas – kiekvieno vaiko ir kiekvieno tėvo teisė, tačiau specialiųjų poreikių turinčių vaikų tėvai rinktis gali toli gražu ne visada. Būtent todėl mokyklų laukia nemenki pokyčiai – nuo 2024 m. Lietuvos mokyklos taps atviros individualių poreikių vaikams. Ar tai yra iššūkis? Šv. Juozapo mokyklos Pagalbos vaikui vadovė N. Kaminskienė žiūri dvejopai.

Stop kadras/Neringa Kaminskienė
Stop kadras/Neringa Kaminskienė

„Ir taip, ir ne. Tai priklauso nuo paties vaiko. Jei vaiko poreikiai tokie, kad mums trūksta kokių nors priemonių, kompetencijų – tada taip, jeigu mūsų mokykla tokios patirties turi – tas iššūkis yra jau mažesnis. Įtrauktyje dalyvaujantys vaikai yra labai skirtingi. Popieriuje jie gali turėti vienodą išvadą, kas jiems yra, tačiau iš tiesų gali būti labai skirtingi. Taigi kartais atrodo, kad jau gerai žinai, kaip reikėtų dirbti su vienu ar kitu vaiku, tačiau jis ateina ir pamatai, kad žinios jam netinka, reikia jas atnaujinti, prisitaikyti“, – patirtimi dalijosi specialioji pedagogė. Pasak jos, šiuo klausimu itin svarbus komandinis darbas – tiek pedagogų, tiek mokyklos bendruomenės, tiek tėvų.

Kalbėdama apie pedagogų pasirengimą N.Kaminskienė įžvelgė kelis aspektus – itin svarbu duoti pedagogams laiko pasiruošti. „Jei mes prieš rugsėjo 1-ąją sužinome, kad į mūsų mokyklą ateis ypatingas vaikas, turime laiko tam pasirengti. Mokytojas pratinasi tą mintį, permąsto – kokių turi žinių, kokių kompetencijų, kaip jis galės prisitaikyti. Visaip kitokia situacija, kai mes nežinome, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, ir tą sužinome tik ugdymo proceso metu. Taigi tada pedagogas dažnai būna pirmasis žmogus, kuris identifikuoja sunkumus. Tada mes su komanda kartu žiūrime, vertiname“, – pasakojo pašnekovė.

Mokytojas pratinasi tą mintį, permąsto – kokių turi žinių, kokių kompetencijų, kaip jis galės prisitaikyti.

Šv.Juozapo mokykloje šiuo metu dirbanti N.Kaminskienė kuruoja 8 žmonių grupę, padedančią mokytojams ugdyti vaikus su specialiaisiais poreikiais – tai psichologai, specialieji pedagogai, mokinio padėjėjai ir logopedai. „Pirmiausia turime suprasti, kad visi vaikai yra skirtingi ir visi jie reikalauja savo dėmesio dozės – vienas yra labai aktyvus, kitas labai gabus, kitas galbūt nuobodžiauja, vienas mažesnių, kitas didesnių gebėjimų. Mokytojas turi savo dėmesį padalinti, diferencijuoti. Mūsų mokykloje visi be išimties mokytojai gali tikėtis pagalbos – nuo darželio iki dešimtos klasės, pastarieji vaikai vyriausi mūsų mokykloje“, – tikino specialistė.

Geriausia empatijos mokykla

N.Kaminskienės įsitikinusi, kad įtrauktis, net jei ir kelia iššūkių, naudinga abiem pusėms. „Kai klasėje mes turime įvairių vaikų, geriau empatijos neišmoksi niekur. Gebėjimo padėti sunkiau besimokančiam, gebėjimo padėti silpnesniam, padėti suprasti ir pačiam pamatyti tą įvairovę. Kitas svarbus dalykas – kai tu augi nuo pat mažens labai įvairioje aplinkoje, kai tave supa įvairių gabumų, įvairios elgsenos vaikai, tavęs vėliau nebestebina ir gatvėje einantis kitokios išvaizdos žmogus. Tai augina visai kitą tolerancijos lygį“, – mintimis dalijosi su ypatingų poreikių vaikais dirbanti moteris.

Kai klasėje mes turime įvairių vaikų, geriau empatijos neišmoksi niekur.

Jai pritarė ir Dauno sindromą turinį sūnų auginanti Ramunė Lebedytė-Undzėnienė, kurios sūnus kitoje bendrojo ugdymo mokykloje lanko jau trečią klasę. Tiesa, moteris priduria, kad ypatingų poreikių turintys vaikai mokosi specialiose klasėse, todėl norėtųsi daugiau tikrosios įtraukties, tačiau naudą ji jaučia vis tiek. „Atmosfera mokykloje gera, tai kitokia mokykla, vos užėjęs supranti. Vaikai žino, kad kiekvienoje klasėje čia mokosi vaikas su specialiaisiais poreikiais. Jau būdamas pirmokas vaikas žino, kad jo klasėje yra vaikas su negalia, kitoje – taip pat, tik gal su kita“, – kalbėjo moteris, neabejojanti, kad tai praplečia mokinių pasaulėžiūrą ir ugdo empatiją.

Vienu iš svarbiausių veiksnių R.Lebedytė-Undzėnienė įvardijo bendrą sociumą – juk šie vaikai vėliau gali tapti studijų draugais, kolegomis. „Mes lankome kelis popamokinius būrelius, mano sūnus ten būna su visais vaikais. Jis puikiai integruojasi, puikiai dalyvauja. Yra akivaizdus skirtumas tarp specialiųjų poreikių vaikų, kurie lanko bendrojo lavinimo įstaigą ir kurie ne.

Stop kadras/Ramunė Lebedytė Undzėnienė
Stop kadras/Ramunė Lebedytė Undzėnienė

Pirmieji lengviau bendrauja, jie moka prisitaikyti, jie žino, kaip elgtis aplinkoje, nes jie negyvena šiltnamio sąlygose, kur už juos viskas padaryta. Taip, galbūt integruotis jiems sunkiau – reikia pagalbos, bet kartu tai ir kitų vaikų ugdymas. Vienas parsiveda klasioką, nes ji nerado klasės, kitas padėjo apsirengti, trečias kažką paimti. Specialiųjų poreikių vaikai būdami tarp visų – šviečia kitus, šviečia visuomenę“, – neabejojo ypatingų poreikių sūnų auginanti mama. Ramunė įsitikinusi, kad per tuos keliolika metų mokykloje ar nuo pat darželio ypatingų poreikių turintis vaikas bendrojo lavinimo įstaigose gyvenimui pasirengtų kur kas labiau.

Mes bijome to, ko nežinome. Mūsų visuomenėje labai trūksta švietimo ir informacijos apie įvairias negalias.

Svarbiausia – nusiteikimas

Tėvų – ir turinčių ypatingų poreikių, ir sveikųjų – nerimas, pasak R. Lebedytės- Undzėnienės kyla iš nežinojimo. „Mes bijome to, ko nežinome. Mūsų visuomenėje labai trūksta švietimo ir informacijos apie įvairias negalias. Jaunesni tėvai jau nebijo su ypatingų poreikių vaikais išeiti į kavines, koncertus ar pan. Anksčiau tai buvo tabu. Kuo daugiau vaikai, turintys ypatingų poreikių, ir jų tėvai dalyvaus visuomeniniame gyvenime, tuo labiau viskas keisis. O kalbant būtent apie mokyklą – siūlyčiau tiesiog ruošti tėvus, kad jų vaiko klasėje bus draugas su specialiaisiais poreikiais. Suteikti žinių apie negalią, tiesiog kalbėtis tomis temomis. Juk visas prasideda nuo šeimos, nuo tėvų“, – aiškino pašnekovė.

N.Kaminskienė atkreipė dėmesį, kad tėvams itin svarbi pačios mokyklos pozicija ir palaikymas. Pašnekovės teigimu, tėvai turi jausti, kad mokyklai ne vis vien: „Jie turi žinoti, kad yra žmonės, kurie reaguoja – mokytojai, auklėtojai, pagalbos specialistai. Kai mes sužinome, kad kažkas atsitiko klasėje, mes tą sprendžiame – reaguojame. Kai tėvai tai žino, kai gauna grįžtamąjį ryšį, jiems būna ramiau.“

Tuo, kad įtraukties rezultatą nulemia įsitikinimai, neabejojo ir N.Kaminskienė, pasak jos – iš pradžių kiekvienas turime patikėti, kad specialiųjų poreikių vaikas gali mokytis bendrojo lavinimo klasėje: „Reikėtų pradėti nuo nuostatų keitimo. Tiek tėveliai, tiek mokytojai turi patikėti, kad jų klasėje gali mokytis įvairių gebėjimų ir poreikių vaikai.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min