Kelionė iš Lietuvos į Seulą buvo varginanti. Iš viso teko keliauti 28 valandas – dvi bemiegės naktys. Tačiau tą akimirką, kai taksi vairuotojas pasitiko Seulo oro uoste ir 1,5 valandos vežė per miestą iki mano gyvenamosios vietos, visas nuovargis dingo ir negalėjau atitraukti akių nuo lango. Vaizdai nepakartojami!
Seulas – didžiausias Pietų Korėjos miestas, kuriame susipina korėjiečių tradicijos ir modernizmas. Jeigu eini viena gatvės puse, jauti Korėjos imperijos dvasią, matai išlikusius tipinius šiam kraštui pastatus, pilis, pasisuki į kitą pusę – visos tradicijos išnyksta ir pasijauti kaip Niujorke: dangoraižiai, modernūs stikliniai pastatai, „Starbucks“, „McDonald’s“, „Seven Eleven“ ir pan.
Seulas, ko gero kaip ir visa Korėja, labai kalnuotas, todėl bevaikštant atsiveria ypatingo grožio vaizdai. Netgi vaikštant centrinėmis Seulo gatvėmis, nuolat tenka kopti aukštyn arba leistis žemyn. Jei esate nepratę tokiais tempais vaikščioti, geriau pasportuokite prieš čia atvykdami.
 |
| Živilės Kontrimaitės nuotr./Seulas |
Laikas Pietų Korėjoje ir Lietuvoje skiriasi 6 valandomis, todėl gali prireikti net trijų savaičių, kol priprasite prie skirtingų laiko zonų. Subtropinis klimatas verčia nuolat nešiotis skėtį, nes lietus čia – dažnas reiškinys. Kartais pasitaiko uraganų. Neseniai sulaukėme taifūno iš Japonijos. Ryte gatvėse buvo daug išvartytų medžių, lapų, išmėtytos parduotuvių iškabos ir pan. Nepaisant kartais pasirodančio smarkaus vėjo, temperatūra laikosi apie +30 celsijaus, todėl vis dar galima mėgautis vasara!
Nors mes, europiečiai, korėjiečiams atrodom labai įdomūs, pirmi neprieis ir neužkalbins – stebės iš šono.
Seule yra apie 12 mln. gyventojų, tad gatvėse nuolat pilna žmonių. Kai vaikštai dienos metu, miestas atrodo perpildytas, tačiau gerokai daugiau žmonių pamatysi naktį. Seule labai intensyvus naktinis gyvenimas, nesvarbu, ar tai būtų pirmadienis, ar savaitgalis. Tiems, kurie nemėgsta sėdėti namuose, veiksmo atsiras bet kuriuo paros metu, bet kurią savaitės dieną!
Patys korėjiečiai yra labai drovūs žmonės, tačiau labai mandagūs. Savo mandagumą išreiškia nusilenkdami arba ką nors duodami – būtinai paduos abiem rankom. Nors mes, europiečiai, jiems atrodom labai įdomūs, pirmi neprieis ir neužkalbins – stebės iš šono. Keletas korėjiečių draugų paaiškino, jog jie drovisi kalbėti angliškai. Ir iš tiesų, parduotuvėse, restoranuose, vaistinėse ir kitose viešose vietose vargu ar pavyks susikalbėti.
Maistas labai aštrus, todėl renkantis patiekalą vertėtų išsiaiškinti, ar jame ne per daug prieskonių. Ne kartą teko palikti nepaliestą maistą arba suvalgyti tik ryžius. Teko girdėti, jog Korėjoje dažna liga yra skrandžio vėžys, kurio priežastis – per daug aštrus maistas. Nors apskritai korėjiečiai mėgsta sveiką maistą – jūrų žoles, aštuonkojus ir kitas jūrų gėrybes. O valgyti su lazdelėmis ne taip jau ir sunku!
Pietų Korėjos švietimo sistema labai gerai išvystyta ir vyriausybė tam skiria nemažai investicijų. Hanyango universitetas, kuriame šiuo metu studijuoju, yra vienas iš prestižiškiausių universitetų Pietų Korėjoje. Tai labai didelis universitetas. Jame didžiausias dėmesys skiriamas inžinerijai. Verslo mokykla palyginti jauna, bet jau sulaukė populiarumo. Universiteto miestelis – tarsi miestas mieste. Čia galima rasti visko – maisto parduotuvių, kavinių, bankų, koncertų salių, futbolo, teniso, krepšinio aikštynų ir pan. Universiteto profesoriai yra kruopščiai atrinkti. Mokytis tenka daug, nes visi moduliai yra intensyvūs ir profesoriai nemažai reikalauja. Studentai pradeda savarankiškai mokytis dar neprasidėjus mokslo metams. Atvykau čia savaitę prieš prasidedant mokslams, užsukau į biblioteką ir ten pamačiau nemažai studentų, palinkusių prie knygų.
