Trūko žinių ir praktinės patirties, o darbas mokykloje man patinka. Tuo abejonių kupinu metu perskaičiau tarptautinės mokytojų rengimo kolegijos Danijoje (DNS) skelbimą ir pirma mintis – tai man. Pirmaisiais mokslo metais – 4 mėnesių kelionė po Aziją, antraisiais – 11 mėnesių praktika Danijos mokyklose ir t.t. Žinoma, ir mokslai, ir egzaminai yra programos dalis.
Ir štai pirmieji mokslo metai jau eina į pabaigą. Per juos teko patirti ir išmokti tiek daug, kad kartais viskas atrodo nerealu. Svarbiausia to priežastis – mokymosi kelionė po Aziją, į kurią leidausi dar su 23 savo bendrakursiais ir dviem mokytojom: du mėnesiai praleisti Indijoje, dvi savaitės – Vietname ir pusantro mėnesio Kinijoje, o kur dar keliavimas autostopu per Laosą.
Vienas įsimintiniausių kelionės įvykių – darbas su vaikais iš lūšnynų Indijos šiaurėje esančiame Berore. Tai tradiciniams turistams neįdomus mažas miestelis prie magistralės ir kartu tai tikroji Indija.
Kelionės tikslas buvo mokytis ne iš vadovėlio, interneto ar televizijos brukamos informacijos, bet pamatyti pasaulį pačiam, dalyvauti įvairiuose projektuose, bendrauti su vietiniais gyventojais ir, kas daugeliui gali atrodyti keistai, geriau pažinti save.
Vienas įsimintiniausių kelionės įvykių – darbas su vaikais iš lūšnynų Indijos šiaurėje esančiame Berore. Tai tradiciniams turistams neįdomus mažas miestelis prie magistralės ir kartu tai tikroji Indija. Berore ir keliose vietose netoli jo neseniai buvo pradėtas vykdyti projektas „AWC“ (academy for working children) – iš anglų kalbos išvertus reiškia „akademija dirbantiems vaikams“.
Aišku, į akdemiją nieko panašaus ten nėra; tai kelios mokyklėlės vaikams, neturintiems galimybių lankyti normalios mokyklos. Kai kuriems vaikams pasisekė, nes pamokos vyksta klasėje su keturiomis sienomis ir gauna nemokamus, geraširdžių dėdžių paaukotus pietus, kiti turi tik stogą virš galvos, kažką panašaus į palapinę vidury laukų. Daugelis vaikų dirba: vieni plytų fabrikuose, kiti renka visokias šiukšles,kurios dar tinka perdirbimui, treti turi padaryti visus namų ruošos darbus, prižiūrėti mažesnius broliukus ir sesutes,nes tėvai dirba.
Kol nepamačiau tų vaikų, maniau, kad jauniausi turėtų būti bent dešimties, juk tai „dirbantys“ vaikai. Nieko panašaus, klasėje sėdėjo ir dar visai kūdikiai ir paaugliai; vaikai ateina tada, kai turi laiko, neretai tik dėl nemokamų pietų. Mes, būsimieji mokytojai, norėjome nors truputį praskaidrinti jų visai ne vaikišką kasdienybę, ir gal net svarbiau, parodyti mokytojams pavyzdį, kokios gali būti pamokos, nes jos visos vyksta pagal vieną scenarijų – vaikai kartoja, ką sako mokytojas.
 |
| Aušros Vaičytės nuotr./Būsimų mokytojų surengtos sporto varžybos |
Dainelės ir ypač žaidimai vaikams labai patiko, netgi taip labai ,kad sunku buvo juos sukontroliuoti, nors ir vietinis mokytojas mums padėjo. O dar sunkiau sekėsi suvaldyti juos kitą dieną, kai mes paruošėmė nedideles sporto varžybas. Labai gerai prisimenu tą dieną: karšta, po lauką laksto apie 60 visai mažų, purvinų, nelabai susigaudančių, kas vyksta vaikų ir jau paauglių, lauko pakraštyje po šiukšles kapstosi ar gulinėja šventos karvės, kitame pakraštyje praslenka didelė avių banda, o vidury šio chaoso vyksta varžybos. Rungčių nugalėtojams rišome oranžines juosteles, kad vėliau galėtume suskaičiuoti, kuri mokykla laimėjo.
Net ir nedalyvaujantys rungtyse vaikai bandė gauti tas juosteles,nes jiems tai buvo svarbu. O dovanas gavo visi. Gera buvo matyti, kad paprastas sąsiuvinis gali pradžiuginti vaiką. Nelabai įsivaizduoju tai Lietuvoje ar kurioje kitoje Europos šalyje. Ir – gerbiu mokytojus, kurie dirba su tais likimo nuskriaustais vaikais. Jų darbo diena prasideda einant nuo lūšnos prie lūšnos, darbo sąlygos tikrai nepavydėtinos, o atlyginimas labai nedidelis, net Indijos mąsteliu, nes šis projektas nėra remiamas valstybės.
Dalyvavau dar keletoje projektų, susijusių su vaikais ar skurdu, bet nė vienas kitas nepaliko tokio gilaus įspūdžio, gal todėl, kad buvo pirmas. Gal todėl, kad privertė pažiūrėti į skurdą kitomis akimis. Juk Lietuvoje irgi daug likimo valiai paliktų vaikų, tik mes taip pripratę prie to, kad net nepastebime arba nenorime pastebėti. Jau dabar pradedu mąstyti, ką daryti pabaigus studijas – dirbti kokiame projekte Azijoje ar Afrikoje, ar bandyti padėti vaikams Lietuvoje. Vienas iš kolegijos šūkių yra „pasauliui reikia mokytojų“. O juk pasaulis prasideda nuo Tėvynės.
 |
| Aušros Vaičytės nuotr./Tokią mokyklą lanko Indijos vaikai. |
Studentų BLOG`as neriboja tavo laisvės. Jei tu aktyvus studentas, tau rūpi studentiškos aktualijos bei problemos, jei tu fotografuoji, rašai, filmuoji – prisijunk prie mūsų ir aktyviai reikšk savo nuomonę, pasakok apie savo nuotykius, dalinkis patirtimi su kitais studentais.
Studentų BLOG`o narių rašinius ir NeTiks TV reportažų galite rasti čia.
