Individualių ugdymosi poreikių centro Vilniuje „Upės teka“ psichologė Akvilė Zdanė primena – stresas prieš egzaminus yra natūrali žmogaus reakcija į svarbią situaciją, kai norisi pasirodyti kuo geriau.
„Tam tikras streso lygis gali būti naudingas. Vadinamasis eustresas – tai įtampa, kuri padeda susitelkti, stiprina motyvaciją ir skatina pasitenkinimą savo pastangomis“, – aiškina psichologė. Pasak jos, tokios patirtys ugdo atsparumą, pasitikėjimą savimi ir padeda augti.
Kada stresas nepadeda, o trukdo
Visgi dažniau pasitaiko kita streso pusė – ne mobilizuojanti, o išsekinanti. Anot A.Zdanės, šis nerimas kyla iš baimės būti vertinamam, iš lūkesčių, kuriuos sau kelia tiek pats mokinys, tiek aplinkiniai. Papildomos įtampos įneša ir konkurencinė atmosfera tarp bendraamžių.
Ieva Navickaitė, platformos ,,Corepetitus“ matematikos ir istorijos dalykų korepetitorė, teigia, kad daugelis mokinių taip pat jaučia nerimą dėl to, jog nėra tikri, kaip atrodys pats egzaminas: „Net jei žino struktūrą, vis tiek išlieka baimė dėl „netikėtų“ klausimų arba formuluočių, kurios atrodo painios. Ypač daug nerimo kelia literatūriniai arba interpretaciniai klausimai, kurių atsakymus sunkiau „iškalti“, – priduria I.Navickaitė.
Papildomą įtampą kuria ir tylus noras apsaugoti tėvus nuo nusivylimo. Be to, anot korepetitorės, neretai jaunuoliai atidėlioja pasiruošimą – ne dėl tingėjimo, o todėl, kad nežino, kaip organizuoti mokymąsi.
Prie viso šio krūvio, anot psichologės, prisideda ir patys tėvai – dažnai net to nenorėdami: „Kartais jų žodžiai ar veiksmai visai netyčia sustiprina spaudimą. Nuolatinis pamokslavimas, lūkesčių priminimas, kalbos vien apie egzaminus, palyginimai su kitais – visa tai dar labiau didina vaikų stresą ir silpnina tarpusavio ryšį“, – sako A.Zdanė.
Kaip atpažinti, kad stresas peržengia ribą
Dalis jaunuolių apie įtampą kalba tiesiai, bet kiti – nepasako nieko, tik jų elgesys ima keistis. Kaip tai pastebėti?
„Stresas dažnai pasireiškia elgesio ar fiziniais pokyčiais – vaikas tampa irzlus, atsiskyręs, prasčiau miega, gali skųstis negalavimais be aiškios priežasties arba dažniau kartoja, kad jam nepavyks“, – vardija psichologė.
Šie ženklai – kvietimas sustoti ir pažvelgti giliau: net jei vaikas nekalba apie stresą, jo kūnas ir elgesys dažnai pasako daugiau.
Kaip iš tikrųjų padėti savo atžalai
Dalis tėvų savo vaikus prieš egzaminus bando motyvuoti, primindami, kad „čia labai svarbu“, kiti – nutyli, bijodami dar labiau apkrauti. Vis dėlto A.Zdanė ragina pradėti nuo paprasto klausimo sau: ar namuose vaikui saugu jaustis tuo, kas jis yra, net kai jam nesiseka?
„Svarbiausia – kurti saugią atmosferą ir vengti nuolatinio lūkesčių priminimo. Egzaminai neturėtų tapti vienintele tema, aplink kurią sukasi visas šeimos gyvenimas. Naudinga priminti vaikui apie tai, ką jis jau padarė – apie įdėtas pastangas, išmoktą medžiagą, nueitą kelią. Priminkite, kad jūsų meilė ir vaiko vertė nesikeičia nuo rezultatų“, – sako A.Zdanė.
Tėvai gali prisidėti ir prie kasdienių įpročių, kurie padeda suvaldyti įtampą – psichologė pataria domėtis, kaip vaikas jaučiasi, klausti, kokiais būdais sau padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Jeigu reikia – gera mintis yra pasirūpinti mityba, miego režimu, pasiūlyti pagalbą planuojant mokymosi ir poilsio laiką.
Šiai minčiai antrina I.Navickaitė: „Vaikams padeda, kai mokymosi laikas yra prognozuojamas ir nuoseklus, tarkim, kasdien tuo pačiu metu skiriama 45–60 min. pasimokyti. Svarbu ne versti, o pasiūlyti struktūrą“, – pataria korepetitorė. Anot jos, kai kuriais atvejais verta į pagalbą pasitelkti ir žmogų iš šono – ypač jei pačiam tėvui sunku padėti susiplanuoti arba kalbėtis apie turinį.
Pasak „Corepetitus“ vadovo Tado Jonaičio, vienas dažniausių iššūkių, su kuriais susiduria mokiniai – chaotiškas pasiruošimas. „Matome, kad net ir gabūs vaikai kartais tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Todėl korepetitoriai padeda ne tik su pačia medžiaga, bet ir su pasiruošimo planu – struktūra čia tampa raktu į ramybę“, – sako jis.
„Individualios pamokos su korepetitoriumi gali labai stipriai prisidėti ne tik prie akademinių žinių, bet ir prie emocinės ramybės“, – sako I.Navickaitė. Tokiose pamokose galima stabtelėti prie tų vietų, kuriose mokinys jaučiasi nepasitikintis, ir skirti joms tiek dėmesio, kiek reikia – ne bėgti su visa klase.
„Kai mokinys jaučia, kad jį priima be spaudimo ir kad galima klysti – auga ne tik žinios, bet ir pasitikėjimas savimi. Tai viena iš priežasčių, kodėl individualus darbas su korepetitoriumi yra toks vertingas“, – priduria T.Jonaitis.
Ką daryti, kai vaikas sako: „man nepavyks“
Kartais net ir dėmesingiausi tėvai sutrinka, kai jų vaikas, rodos, viską daręs teisingai, staiga sako: „aš vis tiek neišlaikysiu“. A.Zdanė pataria tokiu metu nesistengti iš karto pataisyti ar padrąsinti: „Pirmiausia – tiesiog išklausykite. Kartais pakanka pasakyti: „Suprantu, kad tau labai baisu, aš esu šalia“, – pataria A.Zdanė.
Jei vaikas nori, galima padėti jam išskaidyti baimę: ar jis bijo, kad neprisimins medžiagos? Ar kad nepateisins kažkieno vilčių? Galbūt jaučiasi pavargęs, o ne „nepasiruošęs“. Tokiais atvejais verta ne tik ieškoti sprendimų – bet pirmiausia aiškiai parodyti, kad šalia jo yra žmogus, kuriam rūpi ne tik rezultatas.
Abiturientams ir kitiems laikantiems egzaminus, I.Navickaitė linki paprasto, bet svarbaus dalyko – pasitikėjimo savimi. „Net kai atrodo, kad nieko nebežinai – iš tikrųjų jau turi savyje daugiau, nei pats kartais leidi sau patikėti. Ir drąsos klysti, nes klaidos – ne ženklas, kad esi silpnas, o ženklas, kad mokaisi ir augi.“
Tėvams A.Zdanė primena: „Egzaminai – tai tik vienas etapas vaiko gyvenime. Jie negali nusverti to, kas svarbiausia – žinojimo, kad vaikas yra vertingas nepaisant rezultatų“
„Kiekvienas mokinys į egzaminus ateina su skirtinga patirtimi ir stiprybėmis, todėl svarbiausia – ne bandyti atitikti kažkieno lūkesčius, o rasti savo būdą ruoštis ir augti. Būtent tam ir yra korepetitoriai – ne tik dėl žinių, bet ir dėl to, kad vaikas jaustųsi stipresnis“, – sako T.Jonaitis.
Kaip padėti vaikui įveikti stresą?
Norint sumažinti vaiko stresą prieš egzaminus, pirmiausia svarbu sukurti emocinį saugumą. Tai reiškia, kad namuose turi būti erdvės jausmams – baimei, nerimui ar netgi pykčiui. Vaikas turi jausti, kad gali būti savimi ir kad jis yra mylimas nepaisant rezultatų. Be to, naudinga ne tik kalbėtis, bet ir padėti rasti veiklų, kurios padeda atsipalaiduoti. Tai gali būti fizinis aktyvumas, pasivaikščiojimai, o galbūt mėgstamas hobis. Aiški dienotvarkė, palaikymas ir rami aplinka – be galo svarbūs veiksniai vaiko ramybei.
