Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 1d. 14:57

Vaikų konferencijoje „Lietuvos vaikų balsas“ kalbėjo tik vaikai

MRU nuotr./Vaikų konferencija „Lietuvos vaikų balsas“
MRU nuotr./Vaikų konferencija „Lietuvos vaikų balsas“

Apie tai, kas rūpi patiems vaikams dažniausiai kalba... suaugusieji. Unikalaus formato vaikų konferencijoje „Lietuvos vaikų balsas“ iš tribūnos kalba tik vaikai, o suaugusieji gali tik tylėdami jų išklausyti. Tokia pagrindinė jau antrą kartą Lietuvos Respublikos Seime surengtos vaikų konferencijos „Lietuvos vaikų balsas“ idėja.

Konferenciją tarptautinės vaikų gynimo dienos proga jau antrą kartą rengia Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo institutas, Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas, VO „Gelbėkit vaikus“, UAB „Šviesa“ ir Artūro Noviko Džiazo mokykla.

Pasak Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorės Brigitos Kairienės, nors viešojoje erdvėje plačiai diskutuojama įvairiais su vaikais susijusiais klausimais, tačiau vaikai į tokius svarstymus dažniausiai nekviečiami, o jei vaikai ir išsako savo nuomonę, tai ji praktiškai nėra išklausoma.

„Prieš porą metų pagalvojome, kad net ir vaikams skirtuose renginiuose kalba tik suaugę, todėl nusprendėme surengti visiškai kito formato renginį“, – pasakoja B. Kairienė.

MRU nuotr./Vaikų konferencijoje „Lietuvos vaikų balsas“ lankėsi ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
MRU nuotr./Vaikų konferencijoje „Lietuvos vaikų balsas“ lankėsi ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Pašnekovė sako, kad visų suaugusiųjų pareiga ne tik sudaryti vaikui galimybę laisvai išsakyti savo nuomonę, bet ir ją išgirsti.

„Deja, mes, suaugę, dažnai klausome, bet neišgirstame, žiūrime, bet nematome, o jei matome, tai nereaguojame“, – pripažino B. Kairienė.

Vaikai didžiuojasi savo šalimi ir įvardina aktualiausias problemas

MRU Edukologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkai, dėstytojai, studentai prieš porą mėnesių kreipėsi į visas Lietuvos formalaus ugdymo ir neformalaus švietimo institucijas ir pasiūlė vaikams išsakyti savo nuomonę apie jiems rūpimus dalykus. Vaikai galėjo parašyti pranešimus, nupiešti piešinius tema „Aš ir Lietuva“ ir užrašyti savo mintis, kurios jiems kilo konferencijos metu.

Pasak B. Kairienės, organizatoriai sulaukė 43 pranešimų ir 450 piešinių iš visos Lietuvos, ne tik didžiųjų miestų, bet ir regionų, o geriausius išrinko speciali organizatorių sudaryta vertinimo komisija. Pranešimai buvo vertinami 6, o piešiniai – 5 skirtingose amžiaus grupėse.

MRU nuotr./Vaikų konferencija „Lietuvos vaikų balsas“
MRU nuotr./Vaikų konferencija „Lietuvos vaikų balsas“

Vaikų mintys, piešiniai labai nuoširdūs, jie didžiuojasi savo šalimi, įvardina, kas jiems labiausiai patinka, kodėl jie nori gyventi Lietuvoje. Tačiau jie taip pat atvirai kalba ir apie tai, kas sukelia jiems liūdesį, tarkim, emigracija, aplinkos šiukšlinimas ar socialinė nelygybė

Į konferenciją užsiregistravo 460 dalyvių iš Alytaus, Miroslavo, Druskininkų, Lentvario, Jonavos, Šalčininkų, Klaipėdos, Joniškio, Telšių, Veliuonos, Kauno, Raudondvario, Skaudvilės, Visagino, Kėdainių, Palangos, Agluonėnų, Kupiškio, Prienų, Simno, Trakų, Vilniaus.

Pasak organizatorių, rašinius, piešinius vaikai siuntė iš visos Lietuvos, ne tik didžiųjų miestų, bet ir mažų miestelių, kaimų.

„Norime padėkoti vaikams, jų mokytojams. Vaikų mintys, piešiniai labai nuoširdūs, jie didžiuojasi savo šalimi, įvardina, kas jiems labiausiai patinka, kodėl jie nori gyventi Lietuvoje. Tačiau jie taip pat atvirai kalba ir apie tai, kas sukelia jiems liūdesį, tarkim, emigracija, aplinkos šiukšlinimas ar socialinė nelygybė. Vis dėl to šiemet sulaukėme daugiau džiugių rašinių. Labai norėtųsi, kad mes, suaugę, dažniau išgirstume savo vaikų balsą, jų mintis, norus, baimes“, – sakė Brigita Kairienė.

Vaikų mintys

Apie eismo saugumą

„Lietuvoje yra tiek nedaug žmonių, nes visi nesaugiai vairuoja, neprisisega saugos diržų ir padaro daugybę avarijų. Šviesoforas tikrai yra labai geras dalykas. Jis padeda saugoti žmones.

Reikia saugoti save ir laikytis eismo taisyklių. Kai eini per perėją, reikia būti labai atsargiam. Aš laikausi taisyklių ir rodau kitiems pavyzdį“.

Apie aplinkosaugą, šiukšlinimą

„Mano vardas Roberta. Aš – Lietuvos gyventoja. Tu taip pat gyveni čia, Lietuvoje. Apsižvalgykǃ Ar matai, kaip kertami miškai? Ar matai, kaip teršiama gamta, kiek primėtyta šiukšlių pakelėse, pamiškėse? Kodėl meti šiukšlę šalia konteinerio ar šiukšlinės? Kodėl nesustabdai kito žmogaus, kuris meta nuorūką ant šaligatvio arba nesugeba surinkti to, ką paliko jo šuo? Nejaugi smagu mums gyventi šiukšlėse, kvėpuoti nešvariu oru? Neliks medžių ir kas tada jį mums išvalys. Kur paukščiai perės savo paukštelius, kur gyvens žvėrys, o ir kur mes galėsime uogauti ir grybauti?Sustok ir pagalvokǃ Tausoki gamtąǃ Mylėk šalį, kurioje gyveniǃ“

„Norėčiau, kad labiau mylėtume gamtą, nemestume atliekų kur papuola: į ežerus, jūras, upes, miškus, pievas… Turime saugoti mūsų gražiąją gamtą. Jei visa tai pasikeis, tai mes gyvensime švarioje šalyje ir jausimės esantys laimingi“.

Apie emigraciją

„Kai mūsų šeima išvyko į Norvegiją, man buvo treji. Tėtis daug dirbo ir gerai uždirbo statybose. Aš turėjau draugus Vestą ir Kamilį. Norvegijoje graži gamta jūra, kalnai... Ten gimė sesė Vakarė. 2014 metų vasarą grįžome į Lietuvą. Kaip manote, kodėl?

Taip, iš dalies jūs esate teisūs! Jautėmės svetimi, nebuvo šalia senelių, dėdžių, pusseserių, svetima kalba, aplinka, tradicijos… Bet svarbiausias dalykas, kodėl mes grįžome namo, buvo tai, kad aš turėjau pradėti lankyti priešmokyklinio ugdymo grupę. Ne norvegišką, o lietuvišką! Norėjau išmokti lietuviškai skaityti, rašyti. Kartu žaisti su pusseserėmis, krikšto tėčiu, teta Viktorija, seneliais. Taigi, mes grįžome namo į Lietuvą. Tikriausiai jums įdomu sužinoti, kaip mums sekasi? Mūsų namai Kumečių kaime šviečia iš toli: tėtis nudažė gelsvai rožine spalva. Dar iškasė tvenkinį, prisodinome medžių ir gėlių…“

„Didžiausia problema – emigracija. Žinodami, kad per 20 metų šalį jau paliko apie milijoną darbingų, išsilavinusių jaunų žmonių, galime diagnozuoti ryškų bendrą šalies nusilpimą. Išvykę darbingi žmonės labai suplonino šalies raumenis, o išsilavinęs jaunimas susilpnino valstybės smegenis. Likusi 2,5 milijonų žmonių masė kol kas dar gali palaikyti šalies gyvybingumą, tačiau žmonės, kurie valdo šalį, turėtų suskubti kuo greičiau imtis priemonių, kad šalis pradėtų stiprėti. Lietuva kasmet gražėja, ji darosi vis panašesnė į europietišką modernią valstybę, tačiau lietuviai jaučiasi nusivylę, nereikalingi savo šaliai, tad mieliau renkasi emigraciją į tolimas, nežinomas šalis. Kokią ligą galėtume nustatyti savo piliečių nebranginančiai šaliai? Gal anoreksiją? Ji jau neteko daug svorio, bet ir toliau nedaro nieko, kad išlaikytų stabilią kūno masę“.

„O kaip tu mano drauge, Anele, gyveni ? Prieš dvejus metus su tėveliais, broliais ir seserimis išvykai gyventi į Airiją, ar ten taipogi gali gėrėtis tokia nepakartojama gamta kaip ir aš? Išsiskyrėme, nežinau tavo adreso, tad nežinau kai tau sekasi, bet gal sugrįši kada aplankyti savo giminių, artimųjų ir mes susitiksime“.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie 15min