Dabar populiaru
Publikuota: 2015 balandžio 11d. 19:45

Viktoras Diawara: „Suteikus Afrikos vaikams prieigą prie interneto, daugelio čia esančių problemų neliktų“

Vikoras Diawara
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Vikoras Diawara

„Yra tokių klasių Malyje, kuriose mokosi apie 300 vaikų. Klasė – tai viena lenta, prikabinta prie medžio, ir visi mokiniai sėdi priešais jį. Juk vis tiek nelis, tai kam tas stogas?“, – nors ir juokaudamas, tačiau su rimtimi veide pasakoja muzikantas, prodiuseris Viktoras Diawara. Vaikystę praleidęs skurdžioje Vakarų Afrikos valstybėje – Malyje, šiuo metu Lietuvoje gyvenantis V.Diavara teigia, jog sudėtingą ekonominę bei politinę padėtį šalyje sąlygoja aukštas korupcijos ir neraštingumo lygis. Ar globalus švietimas galėtų prisidėti prie esminių Malio bei kitų skurdžių šio žemyno valstybių problemų sprendimų?

Prieš balandžio 13 d. Vilniuje vyksiančią Tarptautinę švietimo aktualijų konferenciją „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“, išskirtinis 15min.lt interviu su V.Diavara apie politinius ir ekonominius Malio iššūkius bei vaikų ir moterų padėti šioje valstybėje.

– Dalį savo gyvenimo praleidai Malyje. Kaip vertini šios šalies gyvenimo sąlygas, žvelgdamas europiečio akimis?

– Kai atvyksti į Afriką, aišku, pirmiausia susiduri su didžiuliu skurdu ir neraštingumu. Tiesa, žmonės čia linksmi, daug šypsosi, mėgsta šokti ir dainuoti, yra daugiau atsipalaidavę nei europiečiai. Galbūt dėl to nuolatinio saulės buvimo, teigiamai veikiančio psichologiškai (juokiasi).

Tačiau jeigu kalbėsime konkrečiai apie gyvenimo sąlygos, pats opiausias – higienos, sanitarijos klausimas. Malyje vis dar sergama maliarija, nuo jos kasmet miršta labai daug vaikų.

Įsivaizduokite, sostinėje Bamake šalia gatvių yra iškasti atviri kanalizaciniai grioviai, į kuriuos viskas ir subėga. Vaizdas – kaip dokumentiniuose filmuose apie Indiją. (juokiasi)

Daug problemų būtų galima išspręsti ganėtinai paprastai, ir tam nereikia milžiniškų investicijų ar pastangų, tačiau tam neskiriama nei pinigų, nei yra intereso.

– Malis yra laikomas pavykusios demokratizacijos Afrikoje pavyzdžiu, tačiau ar demokratija ten iš tiesų veikia?

– Pradėkime nuo to, kad Malyje 60–70 proc. žmonių yra neraštingi, ir europietiška demokratija čia neveikia. Žinote, kaip vyksta rinkimai Malyje? Yra 10 partijų, ir kiekviena partija turi savo spalvą.

Kadangi žmonės nemoka skaityti, viskas vyksta žodiniame lygmenyje, tai rinkimų pirkimai, kurie pasitaiko pas mus, yra juokas, palyginus su tuo, kas vyksta „demokratiškoje Afrikoje“.

Malyje 60–70 proc. žmonių yra neraštingi, ir europietiška demokratija čia neveikia

Aišku, problemos šaknys – korupcija. Malis – trečia ar ketvirta šalis pagal aukso iškasenų kiekį, bet ar tie pinigai pasiekia paprastus žmones? Ten politikai statosi pilis. Jeigu kada matėte, kokius 100 mln vertės namus statosi Holivudo įžymybės, tai – juokai, palyginus su tais pastatais, kuriuos Malyje statosi ministrai ir prezidentai.

Afrika yra turtingiausias žemynas pasaulyje – mes turime naftą, auksą, platiną, kavą... Bet kur yra tie pinigai? Europoje, Amerikoje, korumpuotų valdininkų rankose.

Gyva istorija: vokiečiai norėjo padovanoti elektros stotį Bamako miestui, tačiau pagal kažkokį staiga priimtą įstatymą nebebuvo galima tokios dovanos priimti. Taigi, už kelis šimtus milijonų buvo nupirkta sena elektrinė iš Prancūzijos. Kažkas kažkam sumokėjo milijonines sumas siekiančius „atkatus“. Viskas Afrikoje yra matuojama auksu, nafta, kakavos kiekiu ir t.t.

Kas mane irgi labai piktina, kad patys afrikiečiai, kurie yra valdžioje, nėra linkę kažką pakeisti. Neatsiranda tų šviesių žmonių, kurie norėtų padėti savo žmonėms. Visi jie mieliau nusiperka tą „Mercedes“, „Porshe“ ir važinėja demonstratyviai po Malį.

„Scanpix“/„Xinhua“/„Sipa USA“ nuotr./Bamakas
„Scanpix“/„Xinhua“/„Sipa USA“ nuotr./Bamakas

– Kaip atrodo Malio mokyklos? Kiek jose mokosi vaikų?

– Mokyklų yra visokiausių: viešų, privačių, ir pastatuose, ir lauke. Aš lankiau puikiai įrengta tarptautinę mokyklą, kurioje buvo ir krepšinio, ir futbolo aikštelės. Tačiau eilinės kaimo mokyklos yra skurdžios.

Yra tokių klasių Malyje, kuriose mokosi apie 300 vaikų. Klasė – tai viena lenta, prikabinta prie medžio, ir visi mokiniai sėdi priešais jį. Juk vis tiek nelis, tai kam tas stogas? (juokiasi)

Malyje labai sunku su knygomis, rašymo priemonėmis, tai kainuoja pinigus, ir svarbiau nusipirkti maisto nei rašiklį. Nors po truputį atsiranda paramos, iniciatyvų ir iš Europos, ir vietinių organizacijų, ir moterų organizacijų (kad kiekvienas vaikas lankytų mokyklą, bent jau pabaigtų 5-ias klases), bet tai yra toli nuo realių ekonominių dalykų.

Audriaus Sutkaus asm. archyvo nuotr./Malis-Gvinėja-Dramblio Kaulo Krantas
Audriaus Sutkaus asm. archyvo nuotr./Malis-Gvinėja-Dramblio Kaulo Krantas

– Kokia yra moterų padėtis šalyje?

– Padėtis – labai sudėtinga. Iki šiol moteris ištekina, ir dažnai už tikrai vyresnio amžiaus vyriškių, kurie yra labiau pasiturintys. Mergaites sutuoktuvėms šeimos atiduoda jau nuo 15–16 metų, kai jos jau gali gimdyti ir yra laikomos moterimis.

Afrikoje vis dar yra poligamija. Vyras gali turėti iki 4-ių žmonų, ir tai yra tradiciškai visiškai suprantama. Mano senelis, tarkime, turėjo 4-ias žmonas, todėl aš net neįsivaizduoju, kiek turiu pusbrolių ar pusseserių. Tai gali būti ir 100, ir 150, ir 200...

Mergaites sutuoktuvėms šeimos atiduoda jau nuo 15–16 metų, kai jos jau gali gimdyti ir yra laikomos moterimis.

Vos ne kasmet šeimoje gimsta bent vienas vaikas, ir jeigu tai berniukas, tikėtina, jog užaugęs jis irgi turės kelias žmonas. Todėl žmonės ir gyvena labai didelėmis šeimomis. Mano tėvų kaimynystėje esančiame name gyvena gal apie 40 žmonių, ir tai yra visiškai normalu. Normalu, kai viename kambaryje gyvena 7 žmonės.

Tiesa, atsiranda vis daugiau porų, kurios iš meilės susituokia. Visokių šeimų yra, ir ne visos jos tokios gausios ir radikalios, tačiau dauguma žmonių nėra susipažinę su elementariais ekonominiais dėsniais, todėl problemos ir išlieka.

Audriaus Sutkaus asm. archyvo nuotr./Malis-Gvinėja-Dramblio Kaulo Krantas
Audriaus Sutkaus asm. archyvo nuotr./Malis-Gvinėja-Dramblio Kaulo Krantas

– Tavo nuomone, ką galėtų pakeisti globalaus švietimo sklaida?

– Manyčiau, jog švietimas tikrai galėtų pakeisti daugybę dalykų. Jeigu kiekvienam Afrikos vaikui suteiktume prieigą prie interneto, daugelio Afrikos problemų neliktų. Net nereikėtų jiems aiškinti, kaip įsijungti tą internetą – jie tą išsiaiškintų patys.

Afrikiečiai yra protingi, išradingi, jų kultūra (ypač muzika) yra labai aukšto lygio, tačiau jie neturi sąlygų atsiskleisti, savęs parodyti, ir čia vis dar įsišaknijęs afrikietiškasis solidarumas.

– Galbūt galėtum patikslinti, kas yra „afrikietiškasis solidarumas“?

– Tarkime, jeigu kažkas miršta, tu atidarai duris, ir prie tavo durų yra 4 vaikai nuo 3-ejų iki 7-erių metų amžiaus, kurie sako: „Vakar dėdė mirė, ir nuo dabar pas jus gyvensime“, tai turi juos priimti, nes tai yra afrikietiškas solidarumas.

Didžiausia problema, kad šeimoje gyvena daug žmonių, o realiai tik vienas žmogus uždirba pajamas. 

Tai reiškia: „Kiek man reikia, tiek aš pasiimu“, „Man yra blogai, duok man pinigų, aš neturiu už ką valgyti“. Tačiau kodėl tu eini ir kauliji tą vienintelį žmogų, kuris baigė universitetą? O visi eina pas jį: čia tas mirė, tas gimė, tas susirgo, – ir kiekvienas iš paskos eilutėje prašo pagalbos.

Čia žmonės turi tokį posakį „Ala viską sutvarkys“. Pasigimdžiau 15 vaikų – „Ala viską sutvarkys“. Tai kodėl Ala nesutvarko, kai tie vaikai suserga? Kodėl tu ateini čia, žmogau, ir prašai manęs pinigų? Čia viskas iš to vargo, neturėjimo nieko, taip buvo nuo senų laikų.

Didžiausia problema, kad šeimoje gyvena daug žmonių, o realiai tik vienas žmogus uždirba pajamas. Jeigu kažkuris šeimos narys yra baigęs universitetą, turi normalų darbą, jis realiai ir išlaiko 40–80 žmonių iš savo algos, nes visi kiti yra pripratę, kad yra kas pasirūpina viskuo.

Nepasiturinčios šeimos negali leisti visų savo vaikų į mokyklą, nes šeimoje yra krūva ūkio darbų, kuriuos turi kas nors nudirbti. Jeigu vienintelis šulinys yra už 10 km nuo namų, kasdien reikia kam nors nueiti iki šulinio ir atnešti vandens. Taigi, vieni neša vandenį, kiti gano ožkas, tai – afrikietiškas solidarumas.

Audriaus Sutkaus asm. archyvo nuotr./Malis-Gvinėja-Dramblio Kaulo Krantas
Audriaus Sutkaus asm. archyvo nuotr./Malis-Gvinėja-Dramblio Kaulo Krantas

Arba, tarkime, atiduoda tave į šeimą, kur dirbi kaip tarnas: plauni indus, gamini maistą, valai namus. Visus uždirbtus pinigus pasiima šeima, nes tu gyveni bendruose namuose, gauni bendrą maistą.

Aišku, yra dalis žmonių, mąstančių europietiškai, sostinėje yra ir naktinių barų, koncertų, yra kultūrinis gyvenimas, bet likusiose periferijose situacija yra liūdnoka ir negreitai keičiasi.

– Ar Malyje veikia nevyriausybinės organizacijos, siekiančios spręsti švietimo stokos problemą? Ar šalį palaipsniui pasiekia globalizacija?

– Taip, yra daug nevyriausybinių organizacijų, kurios nori padėti, bet, atvirai pasakius, yra daug ir tokių, kurios nėra suinteresuotos daryti nieko.

Būna, atvyksta pagal paskyrimą žmogus iš Europos, gauna čia 1000–1000 Eur atlyginimą ir Malyje, kur vidutinis atlygis vos siekia 200 Eur, gali gyventi labai gerai.

Turėti ir namą, ir baseiną, ir 3 tarnus. Kitaip tariant, yra žmonių, kurie čia atvykę šiaip leidžia gerai laiką ir nėra su jokia veikla susiję.

Tai kaip tu atvažiuoji padėti, jei nesi buvęs net turguje? Bijai tų žmonių? Kasdien eini į savo gerai vėdinamą biurą, tada įlendi į didžiulį visureigį su kondicionieriumi ir grįžti į savo namus su baseinu ir tarnais?

O kalbant apie globalizaciją, tai pokyčiu tikrai įvyko. Prieš kelis dešimtmečius žmonės gyveno kaime ir didesnių poreikių neturėjo. Bet dabar, kai atsirado mobilieji telefonai, televizija, žmonės mato, kas vyksta Europoje. Jaunimas nori į Europą bet kokia kaina. Jie galvoja, kad ten yra rojus.

Žmonės net ir kaimuose jau nori kažko kito, kažko kito tikisi. Jie irgi nori „Levi's“ džinsų, „Nokia“ arba „Iphone“ telefonų, galimybės žiūrėti naujausius serialus, parsisiųsti naujas dainas.

Aišku, visa tai, kas yra Europoje, yra ir ten, tik prieinama mažai daliai žmonių. Jeigu nueitume į Bamako naktinį klubą, ko tik ten nėra: ir „Porshe“, ir „Hummer“.

Aš tikiuosi, jog globalizacija leis žmonėms kitu kampu pažvelgti į save pačius, parodys, jog gali būti patys už save atsakingi. Tačiau iki tol reikia labai daug dirbti, ir nemažai laiko turi praeiti.

Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“ yra kofinansuojama ŠMM, ES ir URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis. Konferenciją organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su ŠMM ir URM.

Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“
 
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min