– 1974 metais įstojote į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, o FiDi pirmininku tapote 1979 m., ar prieš tai dalyvaudavote jų veikloje? Kas paskatino prisidėti prie šios šventės organizavimo? Galbūt fizikų išskirtinumas, o gal siekis populiarinti fizikos mokslą?
– Taip, Fiziko dienos organizacinio komiteto pirmininku tapau tik 1979 metais, tačiau jau nuo pirmųjų kursų prisidėjau prie FiDi organizavimo. Galima teigti, jog prisijungti prie šios šventės organizavimo mane paskatino mano draugas, dabartinis profesorius Edmundas Kuokštis. Su juo mes susipažinome sportinės pelengacijos varžybose, mus neabejotinai suvedė elektronika.
Susidraugavome, kai buvome paaugliai. Pamenu, jog būdamas moksleivis namuose buvau pasidaręs šviesos muziko įrangą. Kai įstojau į Vilniaus universitetą, palaikėme ryšius. Aš dirbau su šviesos instaliacijomis, o Edmundas Kuokštis gamino garso stiprintuvus. Pamenu, kad su juo dalyvavome rengiant Fiziko dienos diskotekas. E.Kuokštis užtikrino garso stiprinimą, o aš – šviesos efektus, sinchronizuotus su muzika.
Prisijungti prie FiDi paskatino draugo veikla, troškimas prisidėti techniškai. Taigi, iš pradžių šios šventės organizavime buvau žmogus, galintis ir norintis prisidėti tik techniškai, tuo metu ideologija manęs nedomino, tačiau laikui bėgant ėmiau dalyvauti ir ideologinėje veikloje, krėsti šposus, kol galiausiai tapau 11-osios FiDi vadu.
Kitą rytą prabudę pamatėme, kad vamzdis nupjautas ir dingo visas gatvių apšvietimas. Išaiškėjo, jog vamzdyje buvo sujungti laidai. Džiugu bent tiek, kad studentai, kurie nusprendė tai padaryti, liko sveiki.
– Kaip tapote FiDi pirmininku? Vyko rinkimai?
– Pamenu, jog būtent tada turėjau rašyti diplominį darbą. Buvau mokslo žmogus, nuolatos dirbdavau laboratorijoje. Vieną dieną į laboratoriją man paskambino apsukrūs ir be galo gudrūs vietiniai komjaunimo veikėjai, jie man ėmė tvirtinti, kad FiDi susidarė tragiška situacija, nes niekas nenori vadovauti šiai šventei. Tada jie bandė mane įtikinti, jog aš esu paskutinė viltis, jei nesutiksiu būti jos pirmininku, FiDi žlugs. Vadovauti nenorėjau, nes tuo metu neturėjau laiko, tačiau jie mane išgąsdino, nuoširdžiai patikėjau, kad aš paskutinė Fiziko dienos viltis ir galiausiai ėmiausi šio darbo.
– Būdamas 11-osios FiDi pirmininku Saulėtekiui suteikėte Fizlendo pavadinimą. Dabar taip vadinasi šventės dieninė dalis. Kaip gimė ši mintis?
– Kiek pamenu, tai šitą pavadinimą sugalvojome su mano būsimu diplomantu Remigijumi Gaška, šiuo metu dirbančiu JAV. Būtent 11-oji FiDi pirmą kartą vyko Saulėtekyje. Buvome neseniai persikėlę iš Naugarduko gatvės. Pamatę Saulėtekyje, aplink fakultetą esančią erdvę, nusprendėme, jog reikia ją kažkaip pavadinti, netrukus sugalvojome, jog šiai vietai puikiai tiks Fizlendas.
– Kuo buvo ypatingas laikas pirmininkaujant FiDi? Ar tai buvo sunkus darbas, o galbūt priešingai, patyrėte daugybę smagių nuotykių?
– Tai, žinoma, nebuvo lengvas darbas, reikėjo jam skirti daugybę laiko, dažnai tekdavo susidurti su problemomis, vis ko nors trūkdavo, negalėdavome gauti klijų ar popieriaus, taip pat tekdavo pildyti daug dokumentų, neretai kildavo nesusipratimų. Nepaisant sunkumų, laikas pirmininkaujant FiDi buvo be galo linksmas.
Man vadovaujant patyrėme daugybę nuotykių. Vienas pirmųjų įvyko mums nusprendus per Fiziko dieną nuleisti malūnsparnį toje vietoje, kur dabar yra Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro mašinų stovėjimo aikštelė. Tada buvome girdėję, kad už kibirą spirito galime susitarti, jog atskraidintų ir nuleistų ten malūnsparnį. Tačiau toje dykvietėje, kurioje norėjome nutupdyti malūnsparnį, kyšojo vamzdis.
Prisimenu, kad su žmonėmis iš organizacinio komiteto kalbėjome, jog vamzdis, be abejonės, trukdo. Kažkas iš jų pasakė, kad galime dėl jo nesirūpinti, tačiau nenusprendėme, ką daryti, jokio įsakymo nedaviau. Kitą rytą prabudę pamatėme, kad vamzdis nupjautas ir dingo visas gatvių apšvietimas. Išaiškėjo, jog vamzdyje buvo sujungti laidai. Džiugu bent tiek, kad studentai, kurie nusprendė tai padaryti, liko sveiki. Vakare atvažiavo ūkio skyriaus darbuotojai, su kuriais teko ilgai aiškintis. Tai buvo neabejotinai vienas iš įsimintiniausių įvykių organizuojant FiDi.
Vištų gavome, jas pavadinome meilės vištomis. Kiek prisimenu jų likimą, Filologijos fakultete jos buvo sugaudytos, atgabentos į bendrabutį ir iškeptos.
Taip pat prisimenu dar vieną nuotykį. Artėjant FiDi nusprendėme, kad mums reikia vištų, kurios neštų meilės laiškus filologėms. Rudaminos paukštyne turėjome pažįstamų. Parašėme jiems, jog mums reikia vištų, nes su jomis norime užtikrinti pašto ryšį Fiziko dienos metu tarp Filologijos ir Fizikos fakultetų. Vištų gavome, jas pavadinome meilės vištomis. Kiek prisimenu jų likimą, Filologijos fakultete jos buvo sugaudytos, atgabentos į bendrabutį ir iškeptos.
Kitas linksmas įvykis nutiko, kai norėjome, kad FiDi eisenoje važiuotų gaisrinė mašina. Parašėme gaisrininkams labai rimtą raštą, kuriame teigėme, kad gaisrinė mašina mums reikalinga tam, kad lydėtų skysto helio cisterną. Dekanas juokdamasis pasirašė. Netrukus gavę raštą, jie man paskambino. Buvo be galo sutrikę, pasakė, kad mašinos skirti mums negali, nes jie turi degių ir nedegių medžiagų sąrašą, kuriuo privalo vadovautis, o helio jų sąraše nėra tarp degių. Jie iškart nesuprato, jog helis nedega. Žmonės iš gaisrinės šiek tiek mus išgąsdino, tačiau parašėme kitą raštą, įtraukėme į jį kažkokią degią medžiagą ir viskas baigėsi gerai, mašiną gavome.
– Kokį savo darbą ar idėją išskirtumėte kaip ypač svarbų FiDi?
– Pirmininkaudamas FiDi įvedžiau gana didelę naujovę viešųjų ryšių srityje. Sugalvojau, jog Fiziko diena privalo turėti savo plakatą. Anksčiau plakatų nebūdavo, jie atsirado būtent mūsų laikais. Tai buvo nemažas proveržis viešųjų ryšių srityje, nes televizija tuo metu vengdavo reklamuoti, nebuvo interneto. Pirmasis plakatas buvo didžiulis, net A0 formato. Pamenu, kad pasiskirstę į komandas eidavome klijuoti plakatų po visą miestą, jie buvo kabinami būtent ant specialių afišų stulpų, ant kurių buvo ir teatro bei kino plakatai.
– Kokios buvo FiDi vakarinės dalys jūsų studijų laikais?
– Fiziko dienos vakarinėse dalyse būdavo įvairiausių koncertų, vykdavo ir diskotekos. Tačiau tada mūsų organizuojama diskoteka buvo gana keista. Pavyzdžiui, kai FiDi dar vyko Naugarduko gatvėje, ten auditorijos buvo didelės. Ant pakylos stovėdavo visa aparatūra, o žmonės tiesiog klausydavo, tačiau nešokdavo, šokiai vykdavo koridoriuje, kuriame kažkas grodavo gyvai.
Diskotekoje buvo leidžiamos įvairiausios plokštelės, apsilankiusieji galėdavo pasiklausyti tokių grupių kaip Queen, Kiss, Pink Floyd. Tuo metu Fiziko dienos vakarinė dalis buvo puiki proga pasiklausyti tokių grupių su gera garso įranga, tais laikais tai neabejotinai buvo naujiena. Diskotekoje buvo organizuojamos įvairios varžybos, pavyzdžiui, tarp Eltono Johno ir ABBA, laimėdavo tie atlikėjai, už kuriuos buvo garsiau rėkiama.
Fiziko dienos vakarinė dalis buvo labai geidžiamas renginys, daugelis trokšdavo į jį patekti, tačiau bilietus į FiDi Vakarines galėdavo gauti tie, kurie prisidėdavo prie Fizikų dienos organizavimo.
Fiziko dienos vakarinė dalis buvo labai geidžiamas renginys, daugelis trokšdavo į jį patekti, tačiau bilietus į FiDi Vakarines galėdavo gauti tie, kurie prisidėdavo prie Fiziko dienos organizavimo. Tai buvo puiki paskata žmonėms dirbti. Žinoma, nedidelę dalį bilietų parduodavome, tačiau didžioji dalis atitekdavo organizatoriams. Aš kaip Fiziko dienos pirmininkas gavau net 10 bilietų, tai buvo labai didelis atlyginimas. Dėl patekimo į FiDi vakarinę dalį kildavo net muštynės.
– Kaip manot, kuo išskirtiniai fizikai, vieninteliai galintys pasididžiuoti tokia įspūdinga fakulteto švente?
– Visų pirma FiDi labai gerai išreklamuota, tradicijos labai senos, todėl kitiems fakultetams sunku konkuruoti. Mano nuomone, fizikams būdingas išskirtinis mąstymas, jis kitoks nei kitų mokslų studentų. Žvelgiant į fizikus iš neurobiologinės pusės, jiems būdingas ir abstraktus, ir vaizdinis mąstymas, t.y., matyt, fizikų abu smegenų pusrutuliai dirba vienodai. Matematikų mąstymas dažniausiai griežtai abstraktus, o filologijos studentų – vaizdinis. Tikiu, jog fizika traukia tuos žmones, kurie turi abu šiuos pradus. Yra gausybė fizikų, kurie tapę garsiais poetais, artistais, politikais. Jų mąstymas tarsi toks, kad jie gali imtis visko ir tai jiems puikiai sekasi.
Svarbiausia – būkite atsargūs ir nesudeginkite fakulteto.
– Kaip manot, dėl kokios priežasties FiDi išliko iki šiol su tokiomis giliomis tradicijomis?
– Mūsų laikais buvo ypač gajus šūkis „Fizikai – gražiausi vyrai Europoje“, nežinau, ar šis šūkis egzistuoja ir dabar, tačiau tada jis buvo populiarus. Labai didžiavomės savo fakultetu, Fiziko diena atliko socializuojantį vaidmenį, privertė mus jaustis viena stipria, daug galinčia bendruomene. Net ir dabar, kai sutinku savo draugus fizikus V. Mačiulį, A. Abišalą, Z. Vaišvilą, A. Kubilių, A. Žabolį visi jaučiame neįtikėtiną bendrumą, kuris gyvas iki šiol. Būtent bendrumo jausmas padeda tradicijoms išlikti. Taip pat fizikai visada turėjo šiek tiek geresnes technologines galimybes nei kiti fakultetai, todėl ir tai padeda rengti ir išlaikyti tokią didžiulę šventę bei jos tradicijas.
– Ar dabar tenka apsilankyti Fiziko dienoje? Ar ši šventė pasikeitė nuo tų laikų, kai pats studijavote?
– Apsilankau dieninėje dalyje. Visada labai gera ir malonu ten sutikti savo kursiokus ir kitus senus draugus. Žvelgiant paviršutiniškai, būtų galima teigti, kad daug kas pasikeitė, pavyzdžiui, patalpos, finansai, atsirado rėmėjų. Pasikeitė organizavimo formos, tačiau žmonės tokie pat ir esmė mažai pakito. Jaučiu tą pačią energiją, užsidegimą, net ir humoro jausmas toks pat, koks buvo mūsų studijų metais. Dvasia ir šurmulys irgi nepasikeitė.
– Galbūt turite patarimų FiDi?
– Manau, jog dabar viskas yra puiku. Svarbiausia – būkite atsargūs ir nesudeginkite fakulteto.
