Reagavo su ironija
Įžvalgomis apie vandenį ir plastmasę Lietuvos regionų frakcijos narys V.Valkiūnas dalijosi rugsėjo 14-osios Seimo vakarinio posėdžio metu, svarstant Atliekų tvarkymo įstatymo projektą.
„Noriu pasakyti ir parodyti, kokie nuodai gresia, – kalbėjo jis. – Gerbiami kolegos, mano rankose yra vanduo, padarytas vienoje Europos Sąjungos (ES) valstybėje, kuri jau giriasi, kad pagaminta iš 50 proc. perdirbtos plastmasės.
Jeigu norite, aš jums įpilsiu vandens iš šito butelio, jeigu jūs norėsit tų nuodų, kurie iš perdirbtos plastmasės, acetonai ar kas, iš viso mėšlo perdarytos plastmasės pagamintas šitas geriamas vanduo.“
Posėdžiui tuo metu pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas konservatorius Paulius Saudargas sureagavo su doze ironijos: „Lietuva tikrai turi, kur stiebtis. Kaip supratau, kitose valstybėse vandenį jau daro iš plastmasės.“
Panašiai parlamentaro žodžius suprato ir žurnalistė Rita Miliūtė, juos pacitavusi laidoje „Langas į valdžią“ su prierašu „Sakmė apie plastmasinį vandenį“.
Iš perdirbtos plastmasės, bet ne vanduo
Ant politiko iškelto butelio aiškiai matyti jo pavadinimas – „Water885“. Tai yra Latvijoje gaminamas mineralinis vanduo. Atsidarius jo gamintojų tinklalapį galima rasti informacijos, kad 50 proc. išties pagaminta iš perdirbto plastiko.
Tik ne vandens, o butelių, į kuriuos šis vanduo supilstytas.
„Pudele izgatavota no 50 % parstradata PET materiala“, – rašoma latviškai. Lietuviškai tai reiškia „Butelis pagamintas iš 50 proc. perdirbtų PET (polietileno tereftalato) medžiagų.“
Mineralinį vandenį gaminanti bendrovė atsisakė komentuoti, kas buvo pasakyta apie jų produkciją kita kalba. Tačiau jos atstovai portalą 15min informavo, kad 50 proc. plastmasės, iš kurios gaminamos vandens pakuotės, tikrai yra perdirbta.
„Kadangi „Water885“ turi ES natūralaus mineralinio vandens sertifikatą, visi mūsų produktų, įskaitant butelius, komponentai atitinka griežtus reikalavimus, keliamus plastikui. Tad mūsiškiai niekuo nesiskiria nuo įprastų butelių.“
Pašnekovų teigimu, „Water885“ pirmieji Baltijos šalyse pasirinko tvaresnį pakavimo būdą, bet kiti Europoje įsikūrę mineralinio vandens gamintojai savo buteliams bei jų dangteliams esą naudoja ir vien perdirbtą plastiką. „Toks tvarumas yra plastikinių butelių ateitis“, – pažymėjo verslininkai.
Pasitaisė ir pats
V.Valkiūnas portalą 15min patikino per posėdį kalbėjęs kaip tik apie butelį – būtent ant jo rado informaciją apie pakuotės sudėtį.
„Latviškai užrašyta. Emigracijoje prabuvęs 30 metų, galiu ir latviškai suprasti“, – kalbėjo jis.
Klaipėdoje gimęs politikas vidurinę mokyklą baigė ir po to ilgus metus gyveno Latvijoje, moka latvių kalbą, tad kas parašyta ant butelio, jam suprasti nebuvo sunku.
Tačiau, reikšdamas nuomonę Seimo posėdyje, V.Valkiūnas nepabrėžė ją dėstęs apie pakuotes. Iš politiko žodžių buvo galima susidaryti įspūdį, kad iš plastmasės pagamintas kaip tik vanduo, jis nesureagavo net į P.Saudargo komentarą.
Parlamentaras tik vėliau paaiškino negalįs pritarti siūlomam reguliavimui, „jeigu jūs, kurie balsuosite prieš, galėjote pilti iš šito butelio, kur perdirbta plastmasė – net 50 proc. brudo“.
Atrodo, kad konservatorius Kęstutis Masiulis buvo iš tų, kurie suprato kolegos mintį. „<…> Reikėtų grįžti prie molinių uzbonų ir vandenį pilstyti iš molinių uzbonų. Jie tikrai yra ekologiški“, – replikuodamas jis taip pat neslėpė ironijos.
Vandeniui išgauti reikėtų deginti
Beje, net jei tikrai būtų pasakęs, kad vanduo galėjo būti pagamintas iš plastmasės, V.Valkiūnas nebūtų suklydęs.
„Įmanoma – sudeginus visą plastmasę. Ji sudega iki CO2 – to, ką iškvepiame, – ir vandens garų, – paaiškino Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Chemijos instituto Neorganinės chemijos katedros vadovas prof. habil. dr. Aivaras Kareiva. – Polivinilas, polieteriai… Jei sudeginsime, susidarys vandens garai. Juos atvėsinę, kondensavę gausime vandenį.
Bet tas vanduo bus kokius 50 kartų brangesnis už auksą ar panašiai. Būtų visiškai neekonomiška, jo niekada neužteks žmonijai. Tik lašas jūroje.“
Anot mokslininko, tokiu būdu vandens galima gauti praktiškai iš bet kurios degios medžiagos: medienos, plastmasės, anglies.
„Jei visiškai sudega, lieka CO2 ir H2O. Tą vandenį reikia kondensuoti, atvėsinti. Būtų galima kokią taurelę surinkti. Vienam Seimo nariui gal ir būtų“, – portalui 15min sakė A.Kareiva.
Gauto vandens kokybė priklausytų nuo deginamos medžiagos. Deginant medžiagą, kurioje yra sunkiųjų metalų, vandenyje liktų sieros dioksido, fosforo pentoksido ar pan.
Bet galima gauti ir vandens, kuris mažai kuo skirtųsi nuo įprasto geriamojo – tiek išvaizda, tiek sudėtimi. „Jei bus daug sieros, gali būti gelsvas tirpalas. Bet deginant tik polietileną – tą plėvelę, į kurią viską vyniojame ir kur yra tik CH2CH2CH2CH2CH2…, jei ji gryna, be jokių priemaišų, išeitų grynas vanduo – H2O. Neatskirtume nuo tikro vandens.“
Chemikas pripažino, kad taip gaminti vandenį būtų ne tik itin brangu – pats procesas nebūtų malonus, nes deganti plastmasė skleidžia stiprų kvapą. „Jei tik toks vanduo liks žmonijai, visi išmirsime kokį tūkstantį kartų greičiau nei nuo pandemijos“, – palygino jis.
Vandens nepavyktų pasigaminti ir kilus tokiam didžiuliam gaisrui, koks buvo prieš keletą metų užsidegus padangoms Alytuje: „Ten vien suodžiai, ne viso degimo produktai. Tik ruseno, ne viskas sudegė. Reikėtų filtruoti, valyti, viskas buvo užteršta. Kažkas dar į Nemuną norėjo išleisti. Tikrai labai blogai būtų pasibaigę.“
15min vertinimu, V.Valkiūnas nesuklydo sakydamas, kad 50 proc. butelio, kurį jis laikė rankoje, pagamintas iš 50 proc. perdirbto plastiko. Bet iš jo kalbos Seimo posėdžio metu buvo galima susidaryti įspūdį, kad kalbama apie patį vandenį, o ne pakuotę.
Tiesa ir tai, kad iš plastiko įmanoma pasigaminti vandens – atvėsinus deginant įvairias medžiagas susidariusius garus. Tik toks šio skysčio gamybos būdas būtų itin brangus, ne itin malonus, pavyzdžiui, dėl stipraus kvapo, o degant kenksmingoms medžiagoms – pavojingas sveikatai, be to, gautas vanduo dėl jame esančių priemaišų gali būti netinkamas gerti.
Patikrinta 15min
