Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Argentinietis Carlosas Brebbia: mano namai čia, Vilniuje

C.Brebbia Vilniuje saugu ir patogu gyventi.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / C.Brebbia Vilniuje saugu ir patogu gyventi.
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai vis daugiau lietuvių traukia gyventi ir dirbti į užsienio šalis, sutikti Lietuvoje nuolat gyvenantį svetimšalį ir įdomu, ir keista. Kas gali susigundyti apsigyventi mūsų šalyje, kuri daliai pačių lietuvių jau atrodo nepatraukli ir nemiela? Pasirodo, priežasčių daug. Argentinietis Carlosas Brebbia čia jaučiasi patogiai ir saugiai, va tik argentinietiško maisto tvirtina labai pasiilgstantis.

Puikiai lietuviškai kalbantis C.Brebbia šiandien – Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos dėstytojas. 1997 metais atvykęs į Lietuvą jis prižiūrėjo vieno Šveicarijos fondo įsigytų patalpų remontą ir turėjo planų čia likti apie dvejus metus.

Pirmas noras – išmokti kalbą

„Atvažiavęs supratau – man reikia kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą. Atvažiavau rugsėjo 17-ąją, o rugsėjo 18 dieną jau buvau Vilniaus universitete, kur užsirašiau ir pradėjau lankyti intensyvius lietuvių kalbos kursus. Dalis adaptacijos ir vyko tuose kursuose, nes eini ten kasdien nuo 9 val. ryto iki 15 val., sėdi, klausaisi ne tik apie lietuvių kalbos gramatiką, literatūrą, bet ir apie istoriją, politinę situaciją. Buvo įvairių paskaitų, ne tik kaip rašyti ir kaip kalbėti“, – sklandžiai lietuviškai apie pirmuosius adaptacijos žingsnius mūsų šalyje pasakoja C.Brebbia.

Paklaustas, ar lengvai įkandama jam pasirodė lietuvių kalba, C.Brebbia prisipažįsta – jam labai reikėjo ir labai norėjosi ją išmokti. Dabar jis jau ir knygas lietuviškai bando skaityti. Tiesa, kai kurioms dar jaučiasi nepribrendęs. Tarkim, Balio Sruogos „Dievų miškas“ pasirodė labai įdomi, bet kol kas per sunki knyga. Tačiau ją perskaityti jis pasiryžęs ateityje.

Lietuviškų šaknų Carlosas tvirtina neturįs, nors Argentinoje gyvena nemažai lietuvių emigrantų palikuonių. „Dauguma jų jau nekalba lietuviškai, tik vyresnės kartos atstovai kalba tokia įdomia lietuvių kalba, kaip turbūt buvo kalbama prieš kokius 50 metų“, – apie susitikimus su Argentinos lietuviais pasakoja C.Brebbia.

Emigrantų šalis

Atvažiavęs supratau – man reikia kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, – pasakoja C.Brebbia.

Vienintelis Carloso ryšys su Lietuva, kaip juokiasi jis pats, yra tas, kad viena jo prosenelių yra vokiečių kilmės, o jos šeima buvo kilusi iš rytinės Vokietijos dalies, netoli Lenkijos sienos. „Kadangi Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą valstybę, tai galima sakyti kažkokį ryšį turiu“, – šypsosi argentinietis.

C.Brebbia įsitikinęs, kad pritapti jam padėjo tai, jog yra kilęs iš Argentinos – šalies, kurią įkūrė emigrantai. Beveik kiekvienoje argentiniečių šeimoje rasi emigrantų, o tai lemia, kad jiems lengva prisitaikyti kitose šalyse, integruotis, bendrauti. Carlosas prisipažįsta, kad atvykęs į Lietuvą stengėsi kuo daugiau bendrauti su vietiniais, žiūrėti televiziją. Tiesa, iš pradžių tik žinių laidas, nes kitų paprasčiausiai nesuprasdavo.

„Norėjau susirasti sporto komandą, man artimiausias buvo regbis, tokią ir radau. Norėjosi bendrauti su įvairių sričių, sluoksnių žmonėmis ne tik darbo metu, bet ir po darbo. Ir tai gana sėkmingai vyko“, – greitakalbe beria Vilniuje įsikūręs argentinietis.

Lietuvoje – geriau

Pradirbęs dvejus suplanuotus metus Lietuvoje jis grįžo į Argentiną, Buenos Airėse susirado darbą,bet pagyvenęs metus suprato – Lietuvoje jam geriau. „Nėra ką ir lyginti, kai mieste gyvena 20 mln. gyventojų ir kai 0,5 mln. Vilniuje viskas yra, turėjau savo bendrovę, verslas sekėsi. Buenos Airėse į gamtą tenka važiuoti kokias dvi valandas, čia viskas vietoje. Žinoma, man buvo keista 1997 metais, kai nebuvo net didelių prekybos centrų. Juk kai 1999 metais atsidarė „Akropolis“ daug kas galvojo, kad jis bankrutuos“, – savo įspūdžiais dalijosi Carlosas.

C.Brebbia neslepia, kad šiuo metu noras grįžti į Argentiną jam nekyla, esą čia jis jaučiasi gerai, turi draugų, visuomeninės ir akademinės veiklos. Galbūt Argentinoje dėstytoju jis niekada net nebūtų tapęs. Jo namai dabar čia, Vilniuje.

Išvaizda beveik nesiskiria nuo lietuvių

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nuo argentiniečio veido aypsena dingsta retai.
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nuo argentiniečio veido šypsena dingsta retai.

Paklaustas, ar netenka susidurti su lietuvių nemeile kitataučiams, Carlosas juokiasi – jo išvaizda nėra tokia išskirtinė, kaip atvykėlių iš Afrikos ar Rytų šalių, tad niekam jis per daug neužkliūna. Tačiau prisipažįsta kartais susiduriantis su problemomis. Tarkim, bankai nenori duoti paskolos, nes jis nėra Lietuvos pilietis, policijos pareigūnai nenuolaidžiauja ir jam jau ne kartą teko mokėti baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

„Argentiniečiai yra gerokai užrietę nosis, kartai niekina kitus. Todėl galiu pasakyti: kad nors lietuviai gali būti žiaurūs kitataučių atžvilgiu, tačiau argentiniečiai dar žiauresni. Jie apie savo kaimynus gana dažnai kalba nepagarbiai. Todėl aš savo požiūrį vadinu savotišku lietsargiu – į tai, kad nepatinka, tiesiog nežiūriu. Žiūrėti reikia ten, kur tau patinka ir nekreipti dėmesio į nemalonius dalykus“, – aiškina C.Brebbia.

Pasijuokia ir iš savęs

Argentinietis pasakoja, kad jo tautiečių humoras gerokai skiriasi nuo lietuvių, argentiniečiai moka pasijuokti iš savęs, bet mėgsta pašiepti ir kitus. „Mūsų humoras aštresnis, kandesnis, turime daugiau ironijos. Mes mokame pasijuokti iš savęs, ko lietuviai nelabai moka, jie bijo ką nors padaryti, nes kas nors ką nors blogai apie juos pagalvos. O argentiniečiai mąsto kitaip: jeigu bus blogai, atsiprašysiu“, – apie tautų skirtumus kalba C.Brebbia.

Tiesa, jis pripažįsta – argentiniečiai gali būti labai paviršutiniški. Argentinoje mėgstama sakyti, kad lipnia juosta galima daug ką sutaisyti, o dažnai tai, kas buvo laikina, lieka visiems laikams.

Pačioje Argentinoje, C.Brebbios teigimu, niekas nežiūri, kaip kitas žmogus atrodo. Tačiau kalbėdami apie kaimynines šalis, argentiniečiai mėgsta pabrėžti, kad jų šalis žinoma kaip europietiškiausia Pietų Amerikoje, todėl čia gyvena geresni, šviesesnės odos spalvos žmonės, negu, tarkim, Urugvajuje, Paragvajuje ar Bolivijoje. „Jų požiūris kitiems gali atrodyti įžeidžiantis. Bet kadangi argentiniečiai juokiasi iš savęs, turi teisę pasijuokti ir iš kitų“, – geros nuotaikos nepraranda C.Brebbia.

Trūkta argentinietiško maisto

Argentinoje mėgstama sakyti, kad lipnia juosta galima daug ką sutaisyti, o dažnai tai, kas buvo laikina, lieka visiems laikams.

Gyvendamas Vilniuje Carlosas prisipažįsta labiausiai pasiilgstantis argentinietiško maisto. „Galima prie daug ko priprasti, bet maistas yra toks išskirtinis dalykas. Juk ir išvykę lietuviai ilgisi cepelinų, juodos duonos, nors aš iki šiol niekaip nesuprantu, kodėl tos duonos reikia ilgėtis“, – juokiasi vyras.

Vilniuje esantis argentinietiškų patiekalų restoranas, anot C.Brebbios, jam Argentinos maisto neatstoja. Vengdamas kritikuoti jis tepasako, kad čia tiekiamas maistas yra pritaikytas lietuviams. Todėl jis pats atsigriebia grįžęs į gimtinę – prisipažįsta per gana neilgas atostogas pastarąjį kartą priaugęs net 10 kilogramų.

Tiesa, nuvyksta jis į Argentiną ne itin dažnai – dėl tolimos ir brangios kelionės stengiasi nuvažiuoti bent kartą per dvejus metus.

Grotos Argentinoje – ir ant langų, ir ant durų

Kaip vieną iš patraukliausių savybių gyventi Lietuvoje Carlosas nurodo saugumą. Esą Vilniuje jis nebijo vaikščioti nei dieną, nei naktį, o Argentinoje yra vietų, kur geriau neeiti iš viso, o jeigu važiuoji automobiliu – patariama nesustoti net degant raudonam šviesoforo signalui. Argentiniečiai, rūpindamiesi saugumu, grotas priversti dėti ne tik ant langų, bet ir ant durų. Kitu atveju net draudimo bendrovės nesiima drausti namų. Lietuvoje kai kurie žmonės gali sau leisti net nerakinti buto durų, jeigu viso namo laiptinė rakinama.

Tinka argentiniečiui ir lietuviškas klimatas. Centrinėje Argentinos dalyje, kur ir gyveno Carlosas, vasaros karštos – apie 30-40 laipsnių, todėl jam būdavo per karšta. „O žiemą, kai šalta, tiesiog apsirengi ir viskas“, – paprastą sprendimą, kaip įveikti šaltą lietuvišką žiemą, pateikia vyras.

Šypsena nuo argentiniečio veido nedingsta viso pokalbio metu. Jis prisipažįsta, kad į viską stengiasi žiūrėti pozityviai ir, kitaip nei lietuviai, visada mato teigiamų dalykų. Humoras, optimizmas jam yra pagrindinės savybės, kurios padeda rasti savo vietą mūsų šalyje. O Carlosas savo namais dabar vadina Vilnių.

Žinai užsieniečio, atvykusio gyventi į Lietuvą, sėkmės istoriją? Dalyvauk konkurse, papasakok, kaip jis/ji čia atvyko, ką šiuo metu veikia, kaip jam sekasi, kokie jo ateities planai. Taip pat nepamiršk pridėti nuotraukose užfiksuotų gražiausių herojaus akimirkų ar nuotykių atvykus ar jau gyvenant Lietuvoje. Siųsk visą tai v.grigaliunaite@15min.lt ir laimėk prizus!

Uzsinetis-lt_logotipai
 

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min