Pasak jo, dailininkas norėjo ne šiaip pavaizduoti viduramžių mūšį, bet perteikti pergalės viziją.
Ryškių netikslumų, mokslininko nuomone, yra mažų mažiausiai, net keletas.
Pirmiausiai, į akis krinta šventojo Mauricijaus ietis, kuria pusnuogis lietuvis žudo Teutonų ordino didįjį magistrą Ulrichą von Jungingeną. Šią ietį Lenkijos karaliui Boleslawui Narsiajam maždaug 1000–aisiais metais padovanojo Šv.Romos imperijos valdovas Ottonas III, todėl ji negalėjo būti XV amžiaus ginklas.
Anot, J.Friedricho, dailininkas Mauricijaus ietį nutapė tyčia, norėdamas parodyti, jog tai pagonių krikšto ženklas, ir pabrėžti, jog kryžiuočių ordinas turėjo tarnauti prūsų ir lietuvių atvertimui į krikščionybę. Tuo metu paveiksle rodoma, kad neseniai apkrikštyti lietuviai tampa evangelizacijos nešėjais.
Kitas netikslumas – Heinricho von Plaueno figūra, kuris mūšyje visai nedalyvavo ir kuris kryžiuočių ordino didžiuoju magistru tapo po U.von Jungingeno žūties.
Istorikas primena, kad H.von Plauenas sėkmingai vadovavo Malborko pilies gynybai po Žalgirio mūšio – ši pilis taip ir nebuvo paimta.
Žinoma ir tai, kad J.Matejka žmonos Teodoros ir dukters Helenos lydimas lankėsi Žalgirio mūšio lauke. Dirbdamas prie paveikslo dailininkas naudojosi ne tik istoriniais šaltiniais, tokiais kaip Jano Dlugoszo kronika, bet ir tų laikų rekvizitais.
Tačiau autentiškų eksponatų trūko, todėl kai kurias detales dailininkas užsakydavo pas amatininkus. J.Matejkos namuose Krokuvoje ir dabar galima pamatyti pagal užsakymą atliktą Vytauto Didžiojo kepurę ir kardą.
