Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 12d. 21:00

Etnologė: „Pozityvaus žmogaus santykio su gamta dabar mažiau nei senovėje, bet tai atgimsta“

Kupolinės Žaliūkių malūnininko sodyboje
Edvardo Tamošiūno nuotr. / Kupolinės Žaliūkių malūnininko sodyboje

Kas bendra tarp baltų mitologijos, senųjų papročių, tarkim, pabučiuoti žemę, ir šiuolaikinio žmogaus noro tvarkyti aplinką, didėjančio sąmoningumo rūšiuoti šiukšles? Pasirodo, bendrybių daugiau, nei įžvelgtume iš pirmo žvilgsnio. Mitologijos tyrinėtoja, etnologė Nijolė Laurinkienė teigia, jog lietuviams nuo senų laikų būdingas noras gyventi harmoningai, švariai, gerbiant žemę, nes prasikaltusius deivė Žemyna galėjo ir bausti!

Monografijos „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“ autorė N.Laurinkienė šypsosi, jog augalų žydėjimo metas, gera proga pakalbėti apie žemę ir deivę Žemyną, vieną svarbiausių baltų deivių.

– Kaip jūsų tyrinėjimų centre atsidūrė deivė Žemyna, su žeme susiję senovės baltų papročiai?

– Sakyčiau, kad mane nuo seno žavėjo kai kurios žemei skirtos apeigos, tam tikros maldelės žemei ar, kitaip tariant, sudievintai žemei, Žemynai. Krašte, su kuriuo siejamos mano šaknys, iš kur kilęs mano tėvelis, apie Pelesą, iki šiol senų žmonių atmintyje išlikusios maldelės Žemynai – prašoma jos būti maloninga žmogui, duoti gerą derlių. Ši tradicija labai sena, pavyzdžiui, istorikas Matiejus Pretorijus, XVII a. kunigavęs Mažojoje Lietuvoje ir stebėjęs vietinių gyvenimą, pastebėjo, kad ten gyvenantys žmonės, lietuvninkai, kreipdamiesi į žemę, ją vadina Žemyna, sako tokią maldelę: „Žemynėle, žiedkėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais…“. Tai nepaprastai poetiška ir kartu labai prasminga maldelė – linkėta, kad žemė pražystų javų žiedais, juk javas buvo būtinas prasimaitinimui.

– Kada tokios maldelės buvo sakomos?

– Jas žemdirbiai sakydavo visomis svarbiausiomis sąlyčio su žeme progomis – per sėją, javų žydėjimą, dorojant derlių. Apskritai egzistavo daug su žemės dirbimu, javų sėjimu susijusių ritualų, pavyzdžiui, žmonės žinojo, jog prieš ariant pirmąją vagą reikia žemei nusilenkti, nukelti kepurę, atsiklaupti, žemę pabučiuoti. Žinoma, negalima visko absoliutinti, egzistavo ne tik gamtos sudvasinimas, sudievinimas, buvo ir pragmatinis žmogaus santykis su gamta, juk reikėjo prasimaitinti, tačiau senovės žmogus jautė, kad su gamta reikia palaikyti harmoningus santykius.

T.Preikšos nuotr./Lauko riedulių magija ūkininko sodyboje
T.Preikšos nuotr./Lauko riedulių magija ūkininko sodyboje

– Kaip manote, ar šiais laikais dar likę panašių ritualų ar nors jų likučių?

Esu įsitikinusi, kad ir šių laikų žmogus intuityviai jaučia gamtos šventumą, jos kerus, paslaptį.

– Manau, tą gamtos, žemės šventumą, kurį jautė ir kuris buvo svarbus mūsų protėviams, mes, šiuolaikiniai žmonės, irgi jaučiame, bet tos pajautos formos yra pakitusios. Gal mes per daug užsiėmę savo reikalais, gal ne visada pastebime kasdien besikeičiančią dangaus skleidžiamą šviesą, augalijos būvį, gamtą. Žinoma, šiuolaikinis žmogus yra kiek desakralizavęs gamtą, tačiau nesakyčiau, kad tai radikalus procesas. Esu įsitikinusi, kad ir šių laikų žmogus intuityviai jaučia gamtos šventumą, jos kerus, paslaptį. Jau minėjau, kad senosiose maldelėse prašyta, kad žemė pražystų žiedais, tačiau juk ir šiais laikais viena iš būtinų, prasmingų dovanų dažna proga yra augalo žiedas. Gal mes to nelabai sureikšminame, gal neįžvelgiame prasmės, tačiau juk žiedas yra augalo šventybės apraiška. Manau, labai gražu šį simbolį dovanoti artimam žmogui. Jei tas simbolis tebefunkcionuoja mūsų laikais, vadinasi, mes tą žiedą kažkuriuo lygmeniu tebesuvokiame kaip gamtos tobulybės apraišką, kaip jos nesuvokiamos harmonijos išraišką.

Miglės Trainienės nuotr. /Pavasarinis Panemunės šilas
Miglės Trainienės nuotr. /Pavasarinis Panemunės šilas

– Kokius dar ritualus, draudimus, susijusius su gamta, esame perėmę iš savo protėvių?

– Sakyčiau, labai pozityvus santykis su gamtine aplinka skiria senąjį žmogų nuo dabartinio – dabar to santykio kur kas mažiau, tačiau, manyčiau, jog kai kas vėl atgimsta. Ir šiuolaikiniai žmonės jaučia, kad reikia neteršti tekančių vandenų, kurie, kaip ir ugnis, mūsų protėviams nuo seno buvo šventi. Taip pat ir mūsų miškai, medžiai buvo gerbiami. Žinoma, vėl negalima absoliutinti – ir senais laikais miškai kirsti, nes reikėjo „atsikovoti“ žemės iš miškų norint užsiimti žemdirbyste, tačiau egzistavo ir tam tikri šventi miškeliai, kur neleista nukirsti nė vieno medžio, neleista nė medžioti. Išskirti ir tam tikri šventi medžiai, iš kurių žinomiausias – ąžuolas, atitikęs archetipinio medžio pavyzdį, prie jo būdavo atliekami tam tikri ritualai. Visa supanti gamta senųjų laikų žmogui buvo tarsi šventovė.

– Jau minėjote, kad senovės baltai prašė Žemynos palankumo, ji buvo motiniška, globojanti, maitinanti, tačiau ar ji galėjo supykti ir bausti tą, kas blogai elgėsi?

– Ši viena didžiųjų baltų dievybių neturėjo antropomorfinio pavidalo, tačiau taip, Žemyna buvo teisinga ir teisianti žmoniją deivė. Ji tikrai galėjo ir bausti, yra net padavimų, pasakojančių apie tai, jog koks nedoras žmogus pridarė negerų dalykų ir žemė jį prarijo, tai jos bausmė! Ne tik baltų, ir kitose kultūrose yra panašių įvaizdžių.

– Jei mitologinį mąstymą perkeltume į dabartį, gal mūsų protėviai pastebėtų, jog ir šiuolaikinį žmogų Žemyna baudžia?

Žemė užduodavo tam tikrą moralinį kodeksą, per įvarius ritualus ji lydėdavo žmogų nuo pat gimimo iki mirties.

– Galima suvokti ir taip: žemės drebėjimai, klimato kaita – išnaudotojiško žmogaus santykio su žeme padarinys. Šiuolaikinis žmogus nemato prasmės kreiptis į šventąsias žemės galias, jis per daug racionalus ir dėl to žemė, jos jėgos jam nėra palankios. Pagalvokime, juk senais laikais nebuvo galima spjaudyti ant žemės, mušti žemės, negalima buvo keiktis, ypač moterims, nes žemė galėjo bausti. Žemė užduodavo tam tikrą moralinį kodeksą, per įvarius ritualus ji lydėdavo žmogų nuo pat gimimo iki mirties.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Verknės žemupys
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Verknės žemupys

– Kokie būdavo šie ritualai ir kokia jų prasmė?

– Gimus kūdikėliui jis pirmiausiai būdavo padedamas ant žemės – kad iš jos gautų jėgų, kurių per visą gyvenimą jam prireiks, šis ritualas egzistavo daugelyje tautų. Per vestuves jaunoji, atsisveikindama su savo namais, tėvų sodyba, pabučiuodavo žemę, o atvykusi į naują vietą taip pat pasisveikindavo ne tik su namais, su artimaisiais, bet ir atlikdavo tam tikrus Žemynos, žemės pamaloninimo, netgi aukojimo jai ritualus – kad pradėjus toje sodyboje gyventi žemė būtų jai palanki. Mirus žmogui ir vėl gi, pagal seniausius papročius, jis būdavo paguldomas ant žemės – juk netrukus grįš prie žemės. Tolesnis žmogaus likimas ir net atgimimas taip pat siejamas su žeme – „kokiais žiedeliais sužydėsi, kokiais lapeliais sulaposi“, klausiama mirusiojo raudose.

– Nors kartais ir ironizuojant, tačiau dažnai sakoma, kad lietuviai pernelyg nuo žemės nenutolę, daug kas jaučia tą nenumaldomą norą „sukišti rankas į žemę“, kaip jūs, etnologė, tą pakomentuotumėt?

– Tikrai taip, ta mūsų tautos trauka žemei išliko iki mūsų dienų, daug mūsų ir esame kilę iš kaimo, savo akimis matę pasikartojantį gamtos atgimimo, žydėjimo stebuklą. Gal nebesuvokiame šių dalykų kaip kažko švento, tačiau pasėjus sėklą ir po kurio laiko matant, kaip iš jos išsiveržia daigas, kaip augalas auga, negali neapimti nuostaba. Ir aš pati kasmet ir sėju, ir gėriuosi prasiskleidusiais žiedais, nors parduotuvėse visko gausu, praktinio poreikio tą daryti nėra, tačiau visus užburia ta augimo, žydėjimo magija.

– Pastaraisiais metais kilo nemenkas švarinimosi akcijų vajus, lietuviai vis aktyviau rūšiuoja atliekas, sąmoningiau vartojame, gal tai irgi mūsų noro vėl gyventi harmoningiau su gamta išraiška?

Jau seniai suvokta, o ir dabar tą jaučiame, kad destrukcija supančioje aplinkoje, gamtos tarša ir patį žmogų daro destruktyvų.

– Nuo senų laikų, dar mūsų protėviams, buvo būdingas troškimas gyventi harmonijoje su gamta, jos nedarkant. Tačiau ten, kur būtina, neišvengiamai kyla poreikis tvarkytis, švarintis, rūpintis savo aplinka – ir ne tik savo kiemu, bet ir platesne erdve. Žemės švara buvo itin svarbi tam, kad žemė būtų saugi. Jau seniai suvokta, o ir dabar tą jaučiame, kad destrukcija supančioje aplinkoje, gamtos tarša ir patį žmogų daro destruktyvų. Galima tik pasidžiaugti, kad daugėja sąmoningų žmonių, kurie rūpinasi žeme, stengiasi išsaugoti ją nesuterštą, pirmapradę. Tuomet galima tikėti ir ne tik apokaliptiniu, bet ir optimistišku pasaulio ateities scenarijumi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min