Moteris pasakojo, kad pelėdžiukai buvo labai nusilpę, tačiau sumaitinus keletą grambuolio lervų atsigavo ir reikalavo daugiau maisto. Alina svarstė, kuo galima pelėdžiukus maitinti ir ką toliau su jais daryti.
Pasikonsultavę su organizacijos „Atgal į gamtą - pagalba laukiniams gyvūnams“ atstove Viktorija Neliubina, namo gyventojai nusprendė į šalia namo esantį medį įkelti specialiai pelėdoms pagamintą inkilą, ten sudėti jauniklius ir stebėti, ar grįš jų tėvai. Jau tą patį vakarą abi suaugusios pelėdos buvo nufilmuotos vaizdo kamera, viena iš jų landžiojo į inkilą.
„Pelėda grįžo ir maitina pelėdžiukus, neapsakomai didelis džiaugsmas“,– džiūgavo Alina. Pelėda inkile buvo nufilmuota ir dienos metu, todėl neliko abejonių, kad tikrieji tėvai rado savo mažylius ir vėl jais rūpinasi.
„Atgal į gamtą“ vadovė Viktorija Neliubina teigia, kad naminės pelėdos neretai ieško prieglobsčio žmonių kaimynystėje. Gamtoje naminės pelėdos savo lizdų nekrauna, o peri medžių drevėse, stuobriuose (iš vidaus išpuvusiuose medžiuose be viršūnės) ar specialiai joms iškeltuose inkiluose. Tačiau tinkami perėjimui gali pasirodyti ir kaminai, kurie paukščiams primena medžio stuobrį. Deja, čia paukščių laukia įvairūs pavojai.
„Esame girdėję įvairių istorijų. Pavyzdžiui į vienos miško sodybos kaminą nuolatos įlįsdavo pelėdos. Vieną kartą įkritusį paukštį žmonės rado laiku ir išlaisvino, tačiau kitą dieną atvykę kamine rado jau negyvą, suodžiuose išsipurvinusią pelėdą. Po šio įvykio kamino angą namo gyventojai iš karto uždengė metaliniu tinklu,“ – liūdną baigtį prisimena organizacijos vadovė.
Gamtos fotografų teigimu, šiuo metu pelėdoms – neramus metas. Jų pelėdžiukai dar negeba skristi, tačiau ramiai nenusėdi lizde ir „pėsčiomis“ traukia pažinti pasaulio.
Tad kaip reikėtų elgtis radus pelėdžiukus nesaugioje vietoje?
Žmonės neretai nori užauginti jauniklius patys, tačiau neturint jokių žinių kaip rūpintis tokiais paukščiais, kokiu maistu juos maitinti, kaip gydyti, jei paukštis sužeistas, užauginti juos labai sunku.
„Dažnai žmonės netiki, kad ant žemės rastais pelėdžiukais rūpinasi tėvai, mano, kad jie yra našlaičiai ar iškrito iš lizdo, – pasakoja Viktorija. – Tačiau pelėdžiukai palieka savo lizdavietę dar neskraidantys ir moka puikiai ropinėti šakomis. Tėvai juos dar maitina ir prižiūri. Jeigu pelėdžiuką radote ant žemės ir jis nėra akivaizdžiai sužeistas (matosi lūžęs sparnas, koja, kraujuojanti vieta), galima tiesiog užkelti jį ant medžio šakos, kur jam bus saugiau. Šiuo atveju istorija buvo kiek kitokia, nes tokio amžiaus pelėdžiukai lizdavietės dar nepalieka ir ant šakos jiems būtų nesaugu. Sudėti juos atgal į kaminą buvo neįmanoma, todėl žmonės turėjo pagaminti inkilą ir pakabinti jį kitoje vietoje, negu buvo senoji pelėdų lizdavietė. Tačiau tikrieji tėvai savo jauniklius išgirdo ir pas juos sugrįžo.“
Laukinių gyvūnų organizaciją įkūrususios Viktorijos teigimu, tokios istorijos įrodo, kad pelėdos nepalieka savo vaikų.
„Žmonės neretai nori užauginti jauniklius patys, tačiau neturint jokių žinių kaip rūpintis tokiais paukščiais, kokiu maistu juos maitinti, kaip gydyti, jei paukštis sužeistas, užauginti juos labai sunku. Be to, jaunikliai greitai pripranta prie žmonių. Jie gali tapti pernelyg jaukūs, kad gyventų“, – perspėja V.Neliubina.
Jos teigimu, šį kartą Mažeikių gyventoja pasielgė teisingai – rado tinkamo maisto ir kuo skubiau iškėlė inkilą, todėl pelėdžiukų istorija baigėsi laimingai.
„Džiaugiamės, kad yra tokių ryžtingų, neabejingų laukinei gamtai žmonių ir laiminga pabaiga pelėdų šeimynai“, – pokalbį užbaigia Viktorija.
