Vištyčio žuvys – retos ir įnoringos
„Ežeras Vištytis išsiskiria savo dydžiu, gyliu ir švarumu. Jei jis visas priklausytų Lietuvai, būtų ketvirtas pagal dydį šalyje. Šis ežeras – senesnis už Baltijos jūrą, nes Lietuvos pietuose ledynas ištirpo pirmiau. Ežerui yra apie 12 000 metų“, – pasakoja V.Leonavičius.
Vištyčio plotas viršija 1800 hektarų, o gylis siekia iki 54 metrų. Čia gyvena net 23 rūšių žuvys, iš kurių rečiausios – seliava ir ežerinis sykas.
„Šios žuvys – reliktinės, likę čia dar nuo ledynmečio laikų. Seliavas galite rasti apie 50-yje kitų Lietuvos ežerų, o štai ežeriniai sykai iš viso gyvena vos 3-uose Lietuvos ežeruose: Vištytyje, Plateliuose ir Galadusyje“, – sako parko ekologas.
Įdubimas, esantis akmens viršuje, iškart sukuria terpę įvairiausioms istorijoms: pasakojama, kad akmenį velnias nešęs tam, kad užmestų ant Vištyčio bažnyčios, bet vis tie nelemti ryto gaidžiai...
Į Vištyčio regioną neretai atvyksta žvejai, svajodami apie pilnus kibirus laimikio. Ir nors žuvies ežere yra, neretai meškeriotojai išvyksta nukabinę nosis ir meškeres – V.Leonavičius sako, kad žuvys čia – labai įnoringos, jas sugauti sudėtinga.
„Pagal paskutinius mokslininkų atliktus tyrimus, ežere pagausėjo sykų, tačiau sumažėjo lydekų“, – sako V.Leonavičius.
Legendomis apipintas Vištyčio akmuo
Šio ežero pavadinimo atsiradimą gaubia skirtingi padavimai. Sakoma, kad senovėje, kai dar nebuvę Vištyčio, toje vietoje buvusi graži lanka arba miestas.Vištyčio ežeras neva atskriejo debesies pavidalu ir nukrito į daubą, kai piemenaitė atsitiktinai paminėjo vištytį – tiesiog atspėjo ežero vardą.
Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cypsėjęs. Kai žmonės sušukę „Vištytis! Vištytis!“, ežeras nurimęs. Beje, suvalkiečiai bet kurį paukštį pavadintų „vištyčiu“.
Apie pusantro kilometro nutolęs nuo miestelio ir ežero pievoje guli ledynmečio iš Skandinavijos pusiasalio atridentas didysis Vištyčio akmuo, iš pirmo žvilgsnio savo forma primenantis arklio galvą. Ekologas sako, jog jis dydžiu yra 6-as Lietuvoje, tačiau neseniai aptikus dar vieną akmenį, gali nusiristi į 7-ąją vietą. Višyčio akmens ilgis – 7 metrai, jis yra 4 metrų aukščio ir beveik 5 metrų pločio.
Įdubimas, esantis akmens viršuje, iškart sukuria erdvę įvairiausioms istorijoms: pasakojama, kad akmenį velnias nešęs tam, kad užmestų ant Vištyčio bažnyčios, bet vis tie nelemti ryto gaidžiai...
Kraštovaizdžio draustinyje gausu nedidelių pelkučių, kuriose gyvena ir veisiasi „dainingiausi“ ir saugomi Lietuvos varliagyviai – raudonpilvės kūmutės.
Kiti pasakoja, kad ant akmens velnias įmynęs savo kanopą, tad jos žymė ten iki šiol matyti. Treti – kad ant šio akmens velnias sėdėjęs ir verkęs, o įdubime kaupiasi velnio ašaros. Ir nepaisant to, jog įvairūs padavimai atskleidžia prie akmens prisilietusį velnią, XVIII amžiuje akmuo vadintas Švenčiausios Trejybės akmeniu, prie jo melstis ėjo tikinčiųjų procesijos.
Suvalkijos „kupros“ ir reti jų papėdžių gyventojai
Dar vienas ledyno palikimas – Suvalkų kalvynas, kuris prieštarauja įprastam „Suvalkijos lygumų“ stereotipui.
„Egzistuoja ir kalvotoji Suvalkija, kaip tik pasienyje su Lenkija. Iš tiesų vienas pagrindinių Vištyčio regioninio parko įsteigimo tikslų buvo išsaugoti Suvalkų aukštumą su joje esančiomis gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis“, – sako V.Leonavičius.
Jo teigimu, pačios aukščiausios šio kalvyno kalvos yra susitelkę pietinėje parko dalyje ir sudaro „kuprotąją Dunojaus keterą“. Į tiesią liniją rikiuojasi Pavištyčio kalnas, Dunojaus kalnas (285-ių metrų aukščio) ir Stankūnų kalnas (285,5 metro aukščio), aukščiausias iš visos trijulės. Jų aukštis svyruoja apie 280 metrų.
„Kiek toliau nuo jų nutolęs Janaukos kalnas, aukštesnis ir už Pavištyčio kalną. Į visus kalnus reikia kopti, jie yra miškingose vietovėse“, – sakė V.Leonavičius.
Vienas iš parke esančių draustinių saugo Kylininkų moreninio masyvo kraštovaizdį.
„Kylininkų kraštovaizdžio draustinio kalvos yra kiek žemesnės, nei pietinėje parko dalyje. Įspūdingiausios iš jų – Verstikalnis ir Ūskalnis“, – pasakoja ekologas.
Kraštovaizdžio draustinyje gausu nedidelių pelkučių, kuriose gyvena ir veisiasi „dainingiausi“ ir saugomi Lietuvos varliagyviai – raudonpilvės kūmutės. Taip pat – medicininės dėlės, o viksvomis apaugusių balučių pakraščiuose švilpauja švygždos – taip pat saugomos rūšies paukščiai. Ant žemės randamos vyriškosios gegužraibės, dėmėtosios bei baltijinės gegūnės – visi šie augalai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.
