Sekite 15min Google
Parodos kuratoriai pastebi, kad Nemunas yra vieta, kurioje gyvena labai daug skirtingų gyvūnų ir paukščių, tačiau Nemuną vaizduojančiuose meno kūriniuose galima aptikti praktiškai vienintelį gyvūną – žmogų.
Siekiant bent iš dalies užpildyti šią spragą, parodai buvo pasiskolinta eksponatų iš Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus. Parodos kuratoriai kalbino šiame muziejuje dirbantį rinkinių mokslinio kuravimo skyriaus vedėją, ornitologą Saulių Rumbutį apie Nemuno reikšmę, ekosistemas ir pokyčius per pastaruosius šimtą metų, rašoma LNDM Nacionalinės dailės galerijos pranešime žiniasklaidai.
– Kai su kolegomis nusprendėme tyrinėti Nemuną iš socialinės istorijos perspektyvos, iš pradžių atrodė, kad atradome gana naują tyrimų objektą. Tačiau greitai pamatėme, kad tiek kultūros lauke, tiek kitur pasaulyje susidomėjimas upėmis, jų istorija ir žmogaus santykiu su jomis yra didžiulis. Su kuo, jūsų nuomone, šis susidomėjimas susijęs?
– Galbūt su vykstančiais upių pokyčiais. Juk kalbant apie upes, kyla nekokios mintys. Mūsų upės dėl įvairių priežasčių praranda savo natūralumą, ir tai vyksta jau daugybę dešimtmečių. Prie to daugiausia prisidėjo žmogaus veikla. Reikėjo naujų dirbamos žemės plotų, todėl buvo sausinamos pievos, pelkės, miškai.
Maži upeliukai nebepasipildė vandeniu, jo neteko ir didesnės upės – taip buvo suardytas hidrologinis režimas. Tų pelkių, savo lobio, turime labai nedaug, išlikę tik fragmentai, o tai juk visų upių pagrindas. O kur dar klimato kaitos poveikis.
Kitas dalykas – sovietmečiu žemės ūkyje pradėta naudoti daug trąšų, įvairių pesticidų, kurie grioviais keliavo į upes. Dėl to biologinė įvairovė patyrė didelių sukrėtimų. Pertręštos natūralios pakrantės dabar stipriai užžėlė menkaverte, vešlia augalija, kurioje ne taip jau mėgsta gyventi tam tikros gyvūnų rūšys.
O kalbant apie dabartį, reikėtų atkreipti dėmesį į ypač intensyvų baidarių turizmą. Net ir pačioms slapčiausiomis, gražiausiomis ir vertingiausiomis upėmis ir upeliais sudaryti maršrutai. Stebima padidėjusi tarša, irklais žalojama augalija, nėra ramybės gyvūnijai. Tad lazda turi du galus – poilsis tikrai nuostabus, bet gamtai darome nemažą žalą.
– Pakalbėkime konkrečiai apie Nemuną. Nemunas, kaip upė, kultūros lauke atrodo labai svarbus – štai Nemuno kraštas, Nemunas, upių tėvas ir panašiai. Kokia iš tikrųjų yra Nemuno vieta regione ne kultūriškai, o gamtiniu požiūriu?
– Baltų mitologijoje žaltys su karūna yra ilgaamžiškumo, stiprybės simbolis. Vingiuota Nemuno upė panaši į karūnuotą žaltį, kurio karūna – Nemuno delta. Ten biologinė įvairovė ypatinga: užliejamos pievos, įvairios senvagės, peri labai reti paukščiai, gyvena įvairūs kiti gyvūnai. Nemunas, turėdamas žuvų, varliagyvių, roplių, gausybę vabzdžių aplinkui, yra maisto šaltinis paukščiams, žinduoliams.
Pavasarį ir rudenį apsistoja galybė migruojančių paukščių. Čia aptinkamos perinčios retosios meldinės nendrinukės, įvairių rūšių antys, sėjikiniai ir plėšrieji paukščiai. Taigi Nemuno upė svarbi visoms gyvybės formoms. Kuo sveikesnė bus upė, tuo gyvoji gamta aplinkui bus gausesnė.
– Dar prieš susitikimą minėjote, kad tą žaltį veržia du betoniniai žiedai. Kas jie ir kaip veržia?
– Vienas uždėtas ties Kaunu, kitas – ties Gardinu. Tai hidroelektrinės, kurios uždarė Nemuno upę. Gali pasirodyti, kas čia tokio – turime energijos. Tačiau praeivėms žuvims, kurios kyla iš jūros neršti į aukštupius, Nemuno upė uždaryta. Pavyzdžiui, lašišinės žuvys nebegali plaukti toliau. Kai sutrikdai žuvų judėjimą, tai atsiliepia ir kitai gyvūnijai.
– Parodoje bandėme priminti Nemuno, kaip upės, savybes. Viena jų – pulsavimas, potvyniai. Yra manoma, kad Kauno hidroelektrinė sustabdė potvynius. Ar šis pulsavimo panaikinimas paveikė aplinką?
– Be jokios abejonės. Nemuno upės pakrantės ganėtinai lėkštos, jose yra senvagių. Upės per tūkstantmečius pakeičia savo vagą, kryptį, bet senoji vaga dažniausiai būna pilna vandens, joje gyvena įvairios rūšys. Biologiniu požiūriu tai labai vertingos vietovės. Kai užtvankų nebuvo, žmonės kentėjo nuo potvynių, bet tie potvyniai pavasariais užpildydavo žemas upių pakrantes, senvages, būdavo šlapių pievų, kur perėjo įvairūs paukščiai, buvo gausų kitos gyvūnijos ir augalijos.
– Pažvelkime į eksponuojamus, daugiausia tarpukariu nutapytus Nemuno peizažus. Žvelgiant į juos ir į dabartinį Nemuną, akivaizdu, jog įvyko pokyčių, kuriuos menininkai užfiksavo. Kokie jie?
– Kūriniai labai gražūs, bet jei norėtumėte tokių vaizdelių pamatyti dabar, reikėtų ilgokai pavaikščioti, kai kurių visai nepamatytumėte. Dėl žmogaus veiklos, per didelio trąšų, ypač azoto, kiekio šiandien retai kur išvysime smėlėtas pakrantes, natūralias įvairaus tipo pievas.
O jų vertė buvo didelė, nes gyveno labai specifinės vabzdžių, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių rūšys. Pakrantėse pradėjo augti žolinė augalija, nendrės, švendrai, gluosniai. Norint pasiekti upę, reikia brautis per krūmus, beveik nebepamatysi natūralių, žydinčių pievų.
Beveik nebepamatysime ir pavienių pušų be pomiškio, su natūraliomis pievelėmis. Štai žalvarniai, kurių kadaise Lietuvoje buvo gausu, perėdavo Nemuno pakrantėse, senose, drevėtose pušyse ar kituose medžiuose.
Dabar žalvarinių turime tik vienetus, galime ir visiškai prarasti. Kitas dalykas – skardžiai. Smėlėti, reikalingi įvairioms augalų rūšims, labai specifinėms vabzdžių rūšims. Tokiose pakrantėse urvelius rausia urvinės kregždės, labai gražus paukštis tulžys. Bet tokių pakrančių prie Nemuno liko labai nedaug.
– Kai į jus kreipėmės dėl galimų eksponatų, jūs pasiūlėte bebro kaukolę, bedantės geldutę ir upinės žuvėdros kiaušinį. Galėtumėte paaiškinti, kodėl pasiūlėte šiuos?
– Parinkome bebrą kaip įdomų žinduolį, nepaprastai darbštų, įdomų savo biologija. Pagalvojome, kad kaukolė su oranžiniais dantukais galėtų būti ir vizualiai įdomi. Bebrai turi dvejopą reikšmę. Viena vertus, jie užtvenkia upelius ir pakelia vandens lygį, dėl to gali paukščiai perėti, žuvys, varliagyviai gyventi.
Juk dauguma upelių ir griovių tiesiog išdžiūvę – bebras jų gelbėtojas. Kita vertus, bebrų užtvankų pakeltas vanduo apsemia ir iš esmės pakeičia natūralias buveines. Sugadina žemės ūkio ir miškų plotus.
Kitas eksponatas – didžiausias Lietuvoje moliuskas bedantė. Tai vandens moliuskas, kuris filtruodamas vandenį maitinasi planktonu. Braidydami upėje ar vaikščiodami pakrante dažnai galite matyti gyvų ar žuvusių moliuskų kiautus.
Ir, žinoma, upinės žuvėdros, kurios peri Nemuno salose, ant smulkaus žvyro suka lizdus. Jei paukštis pamato jus išlipus iš tos nelemtos baidarės saloje ir nuskrenda, galite praeiti pro perėjimo vietą ir net nepastebėsite, nes žvyro duobutėje sudėti kiaušiniai savo spalva susilieja su supančia aplinka. Tačiau neretai tokie žmonių apsilankymai salose išbaido ten perinčius paukščius.
– Jei įsivaizduotume gamtos mylėtojus, tyrinėtojus, kurie, pavyzdžiui, tarpukariu vaikščiojo pakrantėmis ir stebėjo paukščius, ką jie matė? Ar jų aptinkami paukščiai stipriai skiriasi nuo dabartinių?
– Manau, kad iš nuostabos nugriūtume ne mes, o tie tarpukario paukščių stebėtojai. Anksčiau buvo sakoma, kad žmogaus gyvenimas per trumpas, kad pamatytum didelius pokyčius gamtoje. Mūsų laikais tuos pokyčius matome čia ir dabar, ir jūs juos matote. Ar mūsų jaunystės laikais matėme tiek didžiųjų baltųjų garnių, pilkųjų gervių, didžiųjų kormoranų, sidabrinių kirų?
Tikėtina, kad jūs iš viso jų nematėt. Dabar juos matote visur: laukuose, prie upių, ežerų. Jei nusikeltume į tarpukarį, mus nustebintų ne tiek paukščių rūšių įvairovė, kiek pati paukščių gausa. Tačiau jei prisikeltų tarpukario tyrinėtojas, jis nustebtų dar labiau – stebėtų jam visai Lietuvoje nematytų rūšių. Ir tai nėra labai džiugu, nes staigus rūšių gausėjimas ar nykimas byloja apie kažką negero, turbūt pirmiausia apie buveinių ir klimato kaitą.
