Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 24d. 20:03

Selemonas Paltanavičius: Kartais grybaujant praverčia ir uoslė

Musės jau nulaižė šios poniabudės kepurės gleives
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / Musės jau nulaižė šios poniabudės kepurės gleives

Niekam ne paslaptis: geras grybautojas turi būti akylas! Daugelis grybų, sakytum, „žino“ apie mūsų kėslus ir išauga tokiose vietose, kad juos pamatyti nelengva. Maža to, ir jų spalvos yra nepalankios mums: antai, geltonos voveraitės tokios pačios, kaip nukritę beržo lapai, žaliosios ūmėdės nesiskiria nuo samanų, o tamsiai ruda baravyko kepurė primena niekuo neišsiskiriantį puvėkšlį ar seną kankorėžį.

Nesislapsto tik musmirės – jos raudonuoja iš tolo ir lyg šaukte šaukia. Žinia, musmirės taip pat yra svarbūs „grybų meto“ indikatoriai – jeigu nėra jų, vargu ar daug rasime kitų grybų. Išimtimi gali būti tik pati grybų sezono pradžia, kai musmirės dar neauga. Tiesa, yra vienas grybas, kuris nesislapsto – tai Kuršių nerijoje dešimtmetį augantis ir vis plintantis geltonas baravykas. Ši svetimžemė rūšis, iš Šiaurės Amerikos į Lietuvą ir Kuršių neriją galimai patekusi per Klaipėdos uostą su produktais ir žaliavomis, auga visai atvirai, lyg kviesdama nepraeiti pro šalį.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Poniabudė išdygo sodo vejoje
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Poniabudė išdygo sodo vejoje

Tačiau bene įspūdingiausias antrosios vasaros pusės grybas – paprastoji pioniabudė. Ji įprasta lapuočiuose, kiek retesnė – mišriuose miškuose, kai kada išauganti net sodo vejoje ar šviežiai įrengtoje pievelėje. Iki 20 centimetrų ilgio korėtas baltas kotas pakyla plyšus savotiškam „kiaušiniui“, o ant jo smaigalio užmauta juodai žalsva kepurė aptekusi stipriai dvokiančiomis gleivėmis. Jautrus grybautojas poniabudę pajaučia už 20–30 metrų. Žinoma, musės, kurioms ir skirtas šis „aromatas“, jį užuodžia labai iš tolo.

VIDEO: Poniabudės musėms patinka

Kam toks kvapas ir tokia poniabudės kepurę dengianti gleivių masė? Kvapas labai patinka musėms, tad jos skrenda ir laižo masę, kurioje yra grybo sporos. Žinoma, taip sporos paskleidžiamos po visą mišką. Atrodo, kad ir pati lipnioji masė turi gerą skonį, nes gana greitai jos nelieka, ir poniabudės kepurė tampa balta.

Daugeliui mūsų poniabudės kvapas žavesio nekelia, tačiau visi norime jį pajausti. Seniau poniabudes rinkdavo, užpildavo degtine ir susidariusiu antpilu gydydavo reumatą. Poniabudės „kiaušiniai“, kuriuos prapjovus randame tūnantį mažą grybuką, gali būti valgomi. Tačiau kol kas neteko sutikti nė vieno gurmano, kuris būtų juos ruošęs ir jais mėgavęsis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Selemonas Paltanavičius: Dailiosios piktžolės

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Žiemos olimpinės žaidynės

Naujienos

Parašykite atsiliepimą apie 15min