Dabar populiaru
Tiesiogiai
Publikuota 2021 07 05, 17:00

Selemonas Paltanavičius: Kas juos visus suskaičiuos!

Ar gamtoje galima viską suskaičiuoti, surūšiuoti, sudėlioti į mokslo ir ne tik mokslo lentynas? Žiemą tokio klausimo net sau neužduočiau, tačiau dabar jis peršasi pats. Tikrai: ar įmanoma pažinti, o po to suskaičiuoti visus gyvūnus, augalus ir grybus, kurie vasarą yra aktyvūs. Kiek jų rūšių turime Lietuvoje ir kiek yra kiekvienos rūšies individų?

Klausimas visai ne naujas. Lietuvoje kol kas nesame susiskaičiavę visų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, mūsų biologinės įvairovės sąstatas viršija 30 000 ribą, tačiau tai – tikrai ne viskas. Švedai, mūsų kaimynai kitapus Baltijos, dar prieš 20 metų suskaičiavo visas iki vienos savo rūšis ir pasakė: jų turime 52 300. Jas visas jie nutarė aprašyti Švedijos biologinės įvairovės enciklopedijoje – pradžioje buvo manoma, kad tam pakaks 160 tomų.

Jeigu Lietuvos biologinės įvairovės sudėtis ne tokia gausi, tai kiek gyvena kiekvienos rūšies individų? Ar mes tikrai galime žinoti tokį paprastą statistinį dalyką, kurio neturint tiesiog nėra apie ką kalbėti. Nes tai – pradžių pradžia...

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Raudonoji leptura
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Raudonoji leptura

Apie kai kurias rūšis šį tą žinome – štai neseniai kalbėjausi su ornitologu Laimonu Šniaukšta, geriausiu Lietuvos žalvarnių populiacijos būklės žinovu, ir jis patvirtino: šiemet šalyje gyvena iki 10 šių retų paukščių porų. Kažkada tiek jų perėdavo prie mano tėviškės Kazlų Rūdos girios pakraštyje. Tačiau sutikite – tai išimtis, savotiškai liūdnas faktas. Tą pačią dieną miškuose stebėjau rudųjų miško skruzdėlių miesto gyvenimą ir bandžiau suskaičiuoti (nors apytiksliai), kiek jų į namus grįžta vienu nuvirtusios pušelės kamienu. Iš karto pasakysiu – nieko nesigavo, jos judėjo pirmyn – atgal, per 5 minutes apytikriai suskaičiavau maždaug 2 000 namo grįžtančių skruzdėlių. Takai į skruzdėlyną yra iš visų pusių, jais plūsta ir plūsta skruzdėlės darbininkės. Tai kiek jų yra pačiame skruzdėlyne? Sakoma, kad vidutinio dydžio bendruomenė siekia 350 000, taigi – trečdalį milijono. Vokiečių populiarioje mokslinėje literatūroje užsimenama, kad „per metus“ skruzdėlyne gyvena iki 1 milijono skruzdėlių. Gausa kiek nusileidžia kitas plėviasparnis – naminė bitė. Žiemoti paprastai lieka apie 10 tūkstančių darbininkių, tačiau vasarą stiprioje šeimoje jų suskaičiuojama iki 100 000. Bitė motina kasdien padeda iki 2 000 kiaušinėlių, tai būtina, nes vasaros darbymečiu darbininkių amžiaus trukmė – vos keletas savaičių, paprastai apie mėnesį. Palyginimui – kitų plėviasparnių, gyvenančių bendruomeniškai, šeimos nėra tokios gausios: germaninės vapsvos iki 2 500 individų, širšuolo iki 1 000. Tropikų rūšys gali būti ženkliai gausesnės.

Natūraliai gyvenančių vabzdžių gausa – sunkiai įvertinamas matas. Tiesa, žinoma, kad dieniniai drugiai gali sudėti nuo 100 iki 200 kiaušinėlių, septyntaškė boružė 800, kolorado vabalai – 250, lašalas (viendienė) – iki 8 000, drugiai šakniagraužiai iki 50 000, tačiau kiek jų išliks ir ateityje virs suaugėliais, o kiek pražus, nustatyti neįmanoma.

Mūsų klimato sąlygose vabzdžiams tenka palyginti trumpas aktyvusis metas, todėl bet koks gausos pliūpsnis gretai užsibaigia. Tiesa, iš kiaušinėlių išsiritusios lervos ar vikšrai tampa daugelio kitų maistu, dalis jų žūsta nuo ligų, blogų oro sąlygų. Tačiau popliacijos būklei užtikrinti būtinas kiekis išlieka. Taip gamtoje buvo visada. Tačiau ar taip yra dabar? Kodėl kai kurių net daug kiaušinėlių sudedančių vabzdžių gausa tapo katastrofiškai maža ir juos įrašėme į raudonąją knygą, saugome, skelbiame rūpestį. Deja, pats saugojimas ir tuo labiau – rūpestis yra ne pačios veikliausios priemonės.

Konstatuodami ženklų visų vabzdžių gausos mažėjimą, dažnbai mes apsimetame nieko nežinantys (kas gi juos suskaičiuos!) ir toliau darome viską, kad jų mažėtų. Sakysite – reikia dar vieno sąrašo? Arba naujų draustinių? Rezervato? Ne, reikia daug paprastesnių, bet efektyvių dalykų – daug platesnių ir gilesnių tyrimų ir protu pagrįstos žemėnaudos.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Jasu didelis. Tik ne žiogas
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Jasu didelis. Tik ne žiogas

Jeigu kam nors atrodo, kad vabzdžiai yra pakankamai tiriami, išvardinkite nors po tris žirgelių, dvisparnių, skruzdėlių, blakių, žiogų, pagaliau – bitinių vabzdžių specialistus. Potencialą tam lyg ir turime, bet neleidžiame jam skleistis. Ypač liūdna, kad siauros specializacijos tyrėjai (tegul ir entomologai) nėra puoselėjami ir skatinami. Ne mažiau svarbus žemėnaudos ir kraštovaizdžio priežiūros priemonių principas bei niekuo nepagrįstas šienavimas, kurį galime suprasti kaip tikslingą vabzdžių mitybinių augalų, o didžia dalimi – ir pačių vabzdžių naikinimo įrankį. Niekas negali paaiškinti, kam būtina plikai nušienauti savo pievas, kiemą ir atimti iš gamtos vabzdžių veisimosi vietas. Ne vienas, iki Joninių to nepadaręs, sulaukia rimtų perspėjimų dėl išmokų, dėl statuso. Štai kodėl sodybose ir aplink jas (o pievose – tuo labiau) jau nebegroja žiogai, o be žiogų, pasirodo, negyvena ir žalvarniai.

Kiek žiogų reikia vienam žalvarniui? O jeigu jų nėra ir žiogų niekas nelesa, gal šių turėtų būti daugiau? Štai jeigu skaičiuotume... Gamtoje mūsų matematika neveikia! Tačiau jeigu pasižvalgysime ir paklausime entomologų, jie patvirtins – gamtoje vabzdžių mitybinė bazė pakirsta, kai kurių (kad ir elniavabalių) ji visai sunaikinta ir retieji vabalai net iš geros valios negalėtų pas mus gyventi.

Taigi, ar suskaičiuosime visus vabzdžius, suplanuosime jų populiacijas ir nuspręsime, kaip jas saugoti? Ne, tą gali tik gamta, o mes turime apsižvalgyti, atsisakyti bereikalingų tvarkymo reikalavimų ir leisti nors daliai visų iš kiaušinėlių išsiritusių vabzdžių užaugti. Ar tai – tikslas? Ne, tai priemonė ir visoms kitoms ekosistemos dalims išlikti. Didžiausias pasiekimas dabar būtų būklės stabilizavimas. Tačiau tą pasiekti galima tik mokslu ir protu. Gal mūsų visuomenėje dar rasis tą suprantančių?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min