Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 21d. 12:10

Selemonas Paltanavičius: Kodėl reikia galvoti apie kitokį pievų šienavimą?

Gegužraibės
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / Gegužraibės

Prieš pat Jonines natūralios ar kuo arčiau gamtos spėjusios sugrįžti pievos yra pačios gražiausios. Dabar jos vešliausios, o dailiausiai atrodo žiedų margumynas. Jei mes taip neskubėtume ir rastume laiko sustoti, apsižvalgyti, o po to – pabandyti suprasti, kas kur žydi, atsivertų visai kitas pasaulis. Čia ir veronikos, vėdrynai, dobilai, keleto rūšių varpiniai augalai. Po to dar usnys, snapučiai, ežeiniai...

Tačiau gražiausios tokiu metu yra drėgnose pievose savo žiedynus keliančios gegužraibės – mūsų orchidėjos. Lietuvoje žinomos 36 gegužraibinių šeimos rūšys (pasaulyje orchidinių agalų apie 25 000 rūšių), kai kurios jų labai retos, esančios prie išnykimo ribos. Labai ribotoje aplinkoje augantys augalai jautrūs bet kokiems pokyčiams – daug jų augaviečių sunaikino melioracija, kitur – pievų užaugimas krūmais. Mes dar suspėjome – 29 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, jų apsaugai taikomos tvarkomosios ir teisinės priemonės. Už augaviečių ar pačių augalų žalojimą ir naikinimą gali būti taikomos griežtos sankcijos.

Tačiau svarbiausia – jomis džiaugtis, jas vertinti ir žinoti, ką galime padaryti (ar ko neturime daryti) mes kiekvienas.

Gali būti, kad jūsų sodybos drėgnoje pievoje, paežerėje, paupyje gegužraibės jau baigia žydėti, tačiau jų tiesios žiedynų „žvakės“ tikrai iškilusios, išsišovusios pro kitus augalus. Dabar bręsta jų sėklos, kurios labai svarbios papildant populiacijos genofondą. Kiekvienoje sėklų dėžutėje ( o jų būna ne taip mažai) subręsta nuo 25 000 iki 100 000 sėklų – atrodytų, kad jokio pavojaus augalams nėra. Tačiau iš tokio skaičius sudygsta nukritusios į tinkamą terpę tik mažas jų kiekis, be to – augalai auga labai lėtai ir iki brandos, žydėjimo lieka vienetai.

Gegužraibės – labai jautrūs augalai. Jų šakniastiebiai žemėje kaupia energiją, o žydėjimo metu ją išnaudoję, keletą metų gali „ilsėtis“. Tai nutinka periodiškai ir būna metų, kai gegužraibės nežydi ar yra negausios. Neretai matydami tokį vaizdą mes perdėtai susirūpiname ir manome, kad augalai žuvo. Tačiau ateina dar viena vasara, ir jie vėl pradeda žydėti. Tiesa, taip būna tik sveikoje populiacijoje. Jos sveikatą ir stiprybę galime saugoti ir mes.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Gegužraibės
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Gegužraibės

Dabar, prieš šienaudami savo sodybos pievas, apsižvalgykime, suraskime, kur auga gegužraibės. Jei jos baigė žydėti, parudavę žiedynai vis tiek yra labai pastebimi. Jų šienauti negalime, tad pievoje greta jų reikia įsmeigti rykštes, pasižymėti, kuriuos plotelius paliksite gegužraibėms „nokinti“. Žinoma, galima palikti nešienautą ir visą pievos pakraštį, kuriame liepą gegužraibių sėklų dėžutės jau barškės ir augalai išbarstys sėklas ten, kur reikia.

Tokia apsaugos priemonės – nei sunki, nei sudėtinga. Tam reikia tik mūsų supratimo ir geranoriškumo. Beje, gegužraibiniai augalai labai jautriai reaguoja į pažeidimus – jei pažeisime jų šakniagumbius, jie daug metų nevegetuos – neaugs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min