Dabar populiaru
Publikuota: 2016 spalio 8d. 23:09

Selemonas Paltanavičius: labiausiai gamtoje nereikia naujų ir netikėtų dalykų

Neries pakrantė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Neries pakrantė

Lietuvoje spalis, dar pirmoji jo pusė, nuo kurios visai čia pat rudens vidurys. Mes ypač jautriai reaguojame į trumpėjančią dieną, į vėstančius žemę ir vandenis. Visa tai – trumpų dienų ir ilgų naktų, vis žemiau tepakylančios saulės šilumos rezultatas. Čia negalime įžvelgti nieko naujo, viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Tačiau žmonės jautrūs ir rudens tamsą visada sutinka be didelio džiugesio.

Tai tiesa, bet esame dar ne trumpiausių dienų cikle. Jei tik šviečia saulė, o ji kol kas mus palepina savo spinduliais, mūsų nuotaika būna gera. Tada mes pamirštame apie rudenį ir trumpųjų dienų, tamsos ir vėsos perspektyvas. Ko gero, labai daug gerų darbų mūsų emocijoms daro ryškiai geltonuojantys, raudonuojantys medžių lapai. Jei plyksteli saulė, jie švyti lyg milijonai mažų saulyčių.

Gali būti, kad orai per ilgai mus lepino – taip ir gyvenome be šalnų, be rudeniškų darganų, o mūsų kasdienos reiškiniai buvo žieduose plazdantys drugeliai, aktyviai krutančios skruzdėlės, savo tinklus rezgantys vorai. Daug kas klausia – o gal šie požymiai rodo, kad ruduo bus vėlyvas, švelnus? Jei taip, gal sulauksime ko nors naujo, netikėto?

Pabandykime pasvarstyti: nors mus ir traukia įvairūs nauji ir netikėti dalykai, bet gamtoje jų labiausiai ir nereikia. Ką mums ir gamtai duos spalį žydintys augalai? Arba labai aktyvūs drugiai? Ar į žiemavietes pavėlavę skristi paukščiai? Taip jie išnaudos energiją, praras daug brangaus laiko ir, kas ten žino, galbūt save pasmerks neįveikiamiems išbandymams. Gamtoje klaidų neturi būti.

Iš tikrųjų ne visi į šiltąjį rudenį reaguoja taip paprastai. Kai kas paklūsta daugiamečiam jo cikliškumui, todėl dabar, bent jau mūsų akimis, skuba. Štai stirnos baigia keisti kailius. Kai kurios jų jau visai pilkos, kitos – dar margos, nes žieminio kailio plaukai nespėjo praaugti žalo vasarinio kailiuko. Per spalį savo kailius pakeis visi žvėrys.

Ne tik kailius jie keičia... Štai bebrai jau aktyviai kerta krūmus ir medžius. Jiems tenka nuveikti didelius darbus: sutvarkyti, atnaujinti trobeles ir užtvankas, prisiruošti maisto atsargų visai žiemai. Žinoma, dabar bebrai medžiojami, nes per vasarą jų populiacija padidėjo bent du kartus, žvėrys kuriasi naujose vietose. Jei tokios vietos melioracijos grioviuose, jei būsimos bebravietės vandenys užlies javus, dirvas ir grės keliams, čia bebrams nebus leidžiama įsikurti.

Kartais mes net patys sau atrodome pikti – juk be niekur nieko nusprendžiame, kaip reguliuosime gyvūnų populiacijas, kiek jų sumedžiosime. Ar gamta gali mums tą leisti?

Jei viskas būtų tik gamtoje ir gamtiška, to nereikėtų, būtų natūrali pusiausvyra. Tačiau to seniai nėra, gyvūnai labai išradingai naudoja mūsų sukurtus, tiesa – iš tos pačios gamtos išplėštus laukus. Tačiau mes visada jų naudojame tik tiek, kiek pataria mokslininkai ir leidžia nustatyti limitai. Štai dabar sprendžiama, kiek šiemet bus leista sumedžioti vilkų. Naujasis sezonas prasidės tuoj pat, spalio 15 dieną. Taigi gal jau kitą šeštadienį ir jūs žinosite tą kvotą – skaičių, kiek vilkų bus leista sumedžioti.

Pabandykime pasvarstyti: nors mus ir traukia įvairūs nauji ir netikėti dalykai, bet gamtoje jų labiausiai ir nereikia. Ką mums ir gamtai duos spalį žydintys augalai?

Štai gervės iš padangių trimituoja. Ilgokai jų nematėme. Prieš savaitę teko keliauti per Kuršių neriją – sekmadienį danguje virš nerijos nesimatė nė vieno plėšriojo paukščio, nė vieno karvelių ar gervių, žąsų pulko, o pirmadienį priešpiet dangus pratrūko paukščiais. Sakytum – visai iš niekur pasklido suopiai, skubriai nuplasnojo vištvanagiai, žvalgydamiesi zylių ir kikilių sukinėjosi paukštvanagiai, o aukštai pulkas paskui pulką lėkė gervės ir žąsys.

Jų pulkai ir pulkeliai tokie nevienodi, vieni didesni, kiti – maži, lyg atitrūkę nuo didžiųjų, kiekvienas vis gageno, rypavo graudžiais balsais. Tik užvertęs galvą galėjai matyti juos ir stebėtis: kokie stiprūs turi būti paukščių balsai, kad juos girdėtum taip aiškiai, kad skirtum jų nuotaikas ir darniame skambėjime užrašytą liūdesį.

Taigi kas pasakys, kodėl paukščiai pasirodė tik tada, vienu metu – lyg burtininko lazdele mostelėjus? Jiems ten aukštai visai nesvarbu vėjo kryptis, jie skrenda matydami jūros kranto liniją, Kuršių marias. Vargu ar jie mato mus, tokius mažus. Ar gali būti, kad paukščiai netolimose savo apsistojimo vietose išgyveno kur kas didesnį nei pas mus šaltį, galbūt – net šalnas ir pirmąjį sniegelį?

Visko gali būti. Tačiau bet kuriuo atveju šie gamtos veiksniai turėjo būti labai stiprūs, nes jie vienodai „pažadino“ visus paukščius. Dideliais pulkais pietvakarių link virš nerijos skrido karveliai keršuliai ir, žinoma, gervės. Jos visada išskrenda panašiu laiku – spalio pirmąją dekadą, kai kada – šiek tiek vėliau. Jos nėra labai lepios, šalna joms neturėtų nieko reikšti.

Anksti pavasarį gervėms (o parskrenda jos net vasarį) ramu, jos braido po gilų sniegą, po geliantį tirpsmo vandenį, ir – nieko. Panašiai elgiasi ir žąsys. Dabar jos lekia lyg pavymui paskui gerves, tačiau iš tikrųjų tik palydi jas, o pačios leidžiasi pas mus. Nemažai baltakakčių ir želmeninių žąsų mėnesį ar du praleidžia mūsų ežeruose, laukuose.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Parašykite atsiliepimą apie 15min