Nejaugi sunkmetis neįtakoja Jūsų darbo?
Aš nejaučiu jokio sunkmečio. Sunkmetis yra tiems, kurie mano, kad visas problemas galima išspręsti finansiniu būdu. Kultūra niekada nebuvo gerai remiama, normaliai finansuojama. Sunkmečiu atsiranda didesnis kultūros poreikis, žmonės pradeda daugiau norėti svajonės, atsipalaidavimo, tikėjimo. Ir kultūrai tai yra teigiamiausias krizės bruožas. P. Brukas sakę, kad jo mėgstamiausias teatras buvo sugriautam po karo Berlyne. Teatre vaidino kas norėjo, kas galėjo, buvo viena užuolaida, imituojanti teatro uždangą, tačiau teatras buvo nepaprastai paveikus. Sunkmečiu kultūros kūrėjas įgauna šiek tiek aukštesnį statusą, nes duoda žmonėms viltį ir tikėjimą, nepriklausomai nuo savo finansinės ubagystės.
Dirbant su mėgėjais vienu metu užsiimi keliais procesais – žaidimo, mokymo ir spektaklio statymo. Tai irgi yra labai žavu.
Be kitų savo projektų, šiuo metu statote Draugiškų projektų pristatomą naują lietuvišką miuziklą „Čerai“, kuriame dalyvauja ir profesionalai, ir mėgėjai. Gal net daugiau mėgėjų. Kaip sekasi tokias nelygias pajėgas apjungti į bendrą visumą?
Ir profesionalai, ir mėgėjai turi savo privalumų ir trūkumų. Mėgėjai turi daugiau entuziazmo ir mažiau technikos, profesionalai – atvirkščiai., t.y. mažiau entuziazmo, daugiau technikos. Taigi mano pagrindinis uždavinys yra motyvuoti ir vienus, ir kitus, kad pasiektume vieną bendrą rezultatą. Profesionalai turi savo iš anksto nustatytus rėmus ir juos įtikinti daryti ką nors išeinantį už tų rėmų ribų yra nelengva. Mėgėjai yra imlūs, nes jie nežino kokios yra taisyklės, jie yra pagavūs naujoms idėjoms, eksperimentams, nes jie net nežino, kad tai yra eksperimentas. Bet su mėgėjais tenka dirbti ilgiau, nes reikia švarinti kiekvieną judesį, kaip jau minėjau, dėl technikos stokos. Mano akimis aktorius–profesionalas yra guminė siela, jis gali susišvirkšti į save charakterį ir perteikti jį žiūrovui. O mėgėjas pradeda nuo savo aš, ir tas „aš“ būna visoks. Dirbant su mėgėjais vienu metu užsiimi keliais procesais – žaidimo, mokymo ir spektaklio statymo. Tai irgi yra labai žavu.
V. Mažintaitės ir I. Rasimaitės miuziklas „Čerai” yra sukurtas lietuviškų pasakų ir sakmių motyvais, kokias temas kaip režisierius ir choreografas bandysite perteikti žiūrovams? Ar tos temos vis dar aktualios šiuolaikiniam žmogui?
Man pačiam patinka pati miuziklo „Čerai“ mintis, kur yra nekonkretus siužetas, tartum apie viską ir apie nieką, kur nenagrinėjamos kažkokios gilios socialinės problemos, kur daug mistikos, ryšys su protėviais, kur personažai velniai ir laumės, kur žmogus lenda ten, kur jam nereikėtų. Tačiau personažuose matome savo pačių atspindžius, lyg švelniai ironizuotą socialinę terpę. O pagrindinės temos yra amžinos – mirtis, meilė, kerštas, neapykanta.
Kokį galėtumėt įvardinti savo didžiausią kūrybinį pasiekimą?
Neišskiriu kažkokio savo vieno darbo, kiekvienas yra specifiškas, savaip įdomus, kiekviename yra savų klaidų. Kartais būna, kad mano akimis darbas labiau pasisekęs, o publikos akimis atrodo kitaip. Kiekvienas kūrinys yra mano gyvenimo etapo ar pamąstymo apie gyvenimą atspindys. Dažniausiai esu ir kūrinio autorius, ir interpretatorius, taigi negaliu sakyti, kad autorių pastatei geriau ar blogiau, nes pats esi autorius.
Esate profesionalus šokėjas, teatro režisierius, choreografas, vis dėlto labiausiai savo kūrybiniame darbe koncentruojatės į judesio išraiškos formas.
Kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo klasikinio teatro formos. Scena man darosi vis mažiau įdomi. Todėl linkstu į mažas formas, eksperimentus, t.y. sintezę, kur jungiu muziką, judesį, video–meną. Bandau jungti nesujungiamus dalykus. Jei opera yra sintetinių dalykų visuma, tai bandymas sujungti nesujungiamus dalykus į vieną didelę visumą ir yra mano siekis.
