Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Atsiprašau, ar Jūs negalėtumėte būti mano tėte?“ (video)

Taip gera užmigti apkabintam.
Globėjos nuotr. / Taip gera užmigti apkabintam.
Šaltinis: 15min
0
A A

Kažkodėl sėdus rašyti šio tekstuko, atminty iškilo vaikystės multfilmas tokiu pavadinimu. Jaunoji karta jo tikriausiai nematė. Jis – apie varliuką, ieškojusį tėtės. O jei rimtai, tai istorija apie vienatvę, apie norą būti reikalingam, troškimą, kad tave mylėtų, svajonių išsipildymą netikėtu būdu. Idant nepamanytumėt, kad rašau, apimta vaikystės nostalgijos, nebetęsiu ir einu prie esmės. Taigi...

Yra toks Lazdijų miestas Lietuvos pietvakariuose. Gal nesate jame buvę, bet pavadinimas tikrai turėtų būti girdėtas. Lazdijai – beveik pasienis su Lenkija. Ten gyvena žmonės. Žmonės, kaip ir visur kitur. Ir geri, ir nelabai. Ir gyvūnus mylintys, ir žiūrintys į juos abejingai. Lazdijuose, tame nedideliame mieste Lietuvos pietvakariuose, gyvena didelės ir jautrios širdies mergina Edita. Ji retai dalyvauja gyvūnų globos tinklalapiuose vystomose diskusijose. Ji tiesiog atsiranda ten, kur reikia žmogaus su didele ir jautria širdimi, ir pasiūlo savo pagalbą. Į Editos jaukius namus turėjo iškeliauti automobilio nutrenktas, sužeistas, į „Grindą“ patekęs ir iš jos paimtas katinėlis, kuris, deja, iškeliavo ne į namus, bet ten, iš kur negrįžtama. Tačiau Lazdijus pasiekė ir tapo didžiuliu gražiu katinu mažas nelaimėlis praskelta (o gal nuo gimimo nesusiformavusia) lūpyte.

Globėjos nuotr./Kruopiukas
Globėjos nuotr./Kruopiukas

Kai eilinį kartą teko sukti galvą, kur prisiglausti iš „Grindos“ paimtam katinėliui Viktorui, kaip manote, kur jis rado šilumą ir rūpestį? Taip, taip. Jūs nesuklydot. Viktoras, Editos vadinamas Vikiu, Vikučiu, įsikūrė Lazdijuose, nedideliame mieste Lietuvos pietvakariuose.

Edita sako, kad iki pasirodant Vikučiui jos namuose, ji buvo tikra, kad negali būti meilesnio katino už jos „mažąjį didįjį“ Kruopą Belūpį, dar vadinamą Krupce, Kruopeliuku, Kruopiuku, Ryžiuku. Na, juk žinot, kaip būna: vis sugalvoji naują mielą pravardę savo kailiniuočiui. Bet aš vėl nukrypau. Taigi, paaiškėjo, kad meilesnių už Krupcę būti gali. Ne tik gali būti. Yra. Tas meilūnas – Vikutis, pakerėjęs ir Editą, ir jos mamą savo begalinėmis glaustynėmis, murkimu ir kitomis net kiečiausią širdį tirpdančiomis mielybėmis.

Globėjos nuotr./Būk mano tėtė.
Globėjos nuotr./Būk mano tėtė.

Vikutis – suaugęs katinėlis. Tikriausiai matęs šilto ir šalto. Kaip ir neretas tapęs beglobiuku, turėjęs namus – ir jų netekęs. Deja, nei Edita, nei mes visi niekada nesužinosim visų jo praeities vingių. Užtat žinom puikią Vikio dabartį. Editos ir jos mamos rūpestį. Jų pastangų dėka pasiektą išgijimą nuo visų ligelių. Gaudynes-grumtynes-peštynes su kitais Editos namų gyventojais. Ir turbūt norim tikėti, kad sužinosim ateitį. O ateitį galite sukurti bet kuris iš Jūsų, jei skaitote šį tekstą, jei jums krito į akį ir į širdį meilus gražuoliukas Vikis ir... jūs galėtumėte „būti jo tėte“.

Globėjos nuotr./Po sotaus maistelio traukia miegelio.
Globėjos nuotr./Po sotaus maistelio traukia miegelio.

Čia istorija apie Editą, Vikutį, Krupcę ir gerus darbus dar nesibaigia. Ji tik įpusėta. Kai Vikutis jau buvo įveikęs maršrutą Vilnius-Lazdijai, išgydytas ir išmyluotas, Edita, kaip turbūt nutinka neretam didelės ir jautrios širdies žmogui, pastebėjo dar vieną nelaimėlį. Šįkart neprireikė vykti nei į Vilnių, nei į „Grindą“. Nelaimėlių, deja, pakanka visur. Tai buvo mažas nelaimingas kačiukas, patekęs bėdon. Edita rado jį savo kieme. Būdama geros širdies ir tikėdamasi, kad ji ne viena tokia, Edita manė, kad gal katinėlis pasiklydo, pasimetė ir jo kas nors ieško. Buvo labai panašiai, bet nevisai taip. Katinėlis, pramintas Spirgiuku (kodėl, sužinosime netrukus), nepasimetė. Jis buvo pamestas (ar išmestas – abu žodžiai vienodai gerai atspindi esmę). Ir jo niekas neieškojo, nes puikiai žinojo, kur jis yra. Buvęs šeimininkas, jo paties žodžiais tariant, katinėlį „paleido“, nes tas (jūs tik pamanykit, koks siaubūnas) viską sujaukė namuose ir sudaužė veidrodį. Taip Editos namuose įsikūrė dar vienas globotinukas – nedidukas, bet didžiai išdykęs katinėlis Spirgis. Taip pramintas dėl savo nenustygstamo būdo, bėgiojimo, šėliojimo ir kitų dažnam augančiam katinėliui būtinų „atributų“.

Globėjos nuotr./Ei ei, ten katinas eina!
Globėjos nuotr./Ei ei, ten katinas eina!

Spirgučiui atsiradus Editos namuose tekstuko pradžioje mano minėtas multfilmas ėmė „pildytis“. Jums įdomu, kaip? Ogi – paprastų paprasčiausiai. Vikutis ėmė ir tapo Spirgučio „tėte“. Abu katinėliai daug dūksta kartu, ima kviesti vienas kitą, jei nutinka tokia bėda, kad yra atskiriami, kartu miega. Tiesiog – meilė iš pirmo žvilgsnio. Ai, ką čia daug pasakoti. Patys pažiūrėkit. Nežinau, kaip Jums bet man tas „tėvužėlio“ ir „sūnaitėlio“ vaizdelis... Ech... Net cukraus į kavą nebereikia.

Idilė būtų visiškai idiliška (ot, bartų dabar mane kalbininkai), bet... Vikutis su Spirgučiu, „tėvužėlis“ ir „sūnaitėlis“ ieško namučių. Ir svajoja. Svajoja, kad gal atsiras kas nors, kas galėtų „būti tėte“ jiems abiems. Na, o jei ne... Ką gi – bent vienam iš jų. Vikutis pasižada būti meilių meiliausias katinas pasaulyje. Spirgutis žada, kad nejauks jūsų namų, nedaužys veidrodžių. Na, gal kiek ir jauks. Visai visai simboliškai.

Jei jūs susidomėjote šiuo nepakartojamu duetu (arba kuriuo nors vienu katinėliu) skambinkite Editai telefonu 8 601 91767 arba parašykite laiškelį adresu eddaite@gmail.com.

Jei gyvenate ne Lazdijuose, Edita padengs kelionės į bet kurią Lietuvos vietą išlaidas.

P.S. O štai ir video:

„Būk mano tėtė“

VIDEO: Buk mano "tete"

„Draugystė“

VIDEO: Draugyste

„Skirtingų svorio kategorijų imtynės“

VIDEO: Skirtingu svorio kategoriju imtynes:-)

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min