Taškis užaugs į gražų, vidutinio dydžio pilką šunį su juodomis dėmėmis – tikrą gražuolį, kuris, tikimės, pamirš visą siaubą, kurį jam likimas lėmė išgyventi jau per pirmuosius gyvenimo mėnesius. Likimas? Vargu, čia juk vėl mūsų, evoliucionavusiųjų ir civilizuotųjų darbas.
O viskas prasidėjo maždaug prieš tris savaites, vienai kauniškei „Lesės“ savanorei gražią šeštadienio popietę galiniam kieme bepjaunant malkas. Pavasario dienos tylą staiga akimirksniu išsklaidė vyriausios dukters riksmas. Nubėgusi jos link, „Lesės“ savanorė pamatė kraupų vaizdą: prie priekinių namo durų, netoli gatvės, garsiai cypdamas blaškėsi į šunį nepanašus nušašęs padaras su vietomis visiškai išplikusiu kailiu, o jį bandė pagauti prie namo žaidę vaikai.
Kokioje visuomenėje mes gyvename, jei išgelbėti ir apginti kankinamą gyvūną galima tik paslapčia, niekam nematant, tarsi gėdijantis savo padaryto poelgio?Įsižiūrėjusi savanorė pamatė, kad tai būta mažo šunelio, kuris, laimei, besiblaškydamas iš siaubo, pasuko galinio kiemo link, o ne į priešingą pusę – šlaitu judrion gatvėn – kur būtų papuolęs po mašinų ratais. Iš kaimynų moteris vėliau išgirdo, kad šunelį prie savanorės namų atvežė nepažįstamas automobilis, vėliau ne sykį sukęs ratus aplink.
Sužalotą šunelį pavyko užspeisti kiemo kampe. Gyvulio mėlynose akyse buvo sustingęs toks siaubas, kad jos tiesiog virto iš akiduobių. Dvėsuodamas, besisukdamas kaip vilkelis jis tarsi kovojo už savo gyvybę. Savanorei pavyko jį paimti specialiomis pirštinėmis ir šiaip taip įkelti narvan, kur jis galėtų nors kiek nusiraminti. Pažvelgus į jį, darėsi baisu, kad gyvūnui iš baimės gali sprogti širdis. Vien pamačius jo akis, dar prieš pastebint gyvulio išsekimą, sužalotus šonus, dideliais šlapiuojančiais šašais aptrauktą nugarą ir užtinusią akį, moteris spėjo pagalvoti: „Viešpatie, kas turėjo būti daroma tam padarui, kad jis šitaip reaguoja į žmones?“
Įdėjus maisto ir vandens, kuris dingo po pusvalandžio, šunelis buvo paliktas ramybėj. Taip ir pragyveno šeštadienį ir sekmadienį – tik drebėdamas narvo kampe, valgydamas ir gerdamas bei krūpčiodamas nuo kiekvieno nieko – padėto ant stalo puodelio, girgžtelėjusių grindų, atsidarančių durų.
Pirmadienį laukė apsilankymas pas veterinarą. Važiuodama moteris dar norėjo tikėtis, kad žaizdos ir šašai atsiradę dėl kažkokios odos ligos. Deja, jokia liga šunelis nesirgo – veterinaras greitai nustatė, kad žaizdos atsiradę nuo sunkių nudegimų. Būdamas maždaug dviejų mėnesių, mažylis buvo nuplikytas, spėjama, verdančiu vandeniu. Akelė užtinusi nuo sutrenkimų, pilvas įsitempęs, labai skausmingas... ech, kalbant trumpai ir aiškiai: kažkam jis tarnavo už bokso kriaušę.
Negana to, gyvūno oda buvo prilipusi prie kaulų, jis buvo visiškai dehidratavęs. Verčiam į lietuvių kalbą: dar buvo ir marinamas badu. Taigi įsivaizduokime, ką šitas padaras iškentėjo per pirmus savo gyvenimo mėnesius: buvo nuolat mušamas ir spardomas, nešeriamas, negirdomas, o galiausiai nuplikytas taip, kad vietomis ant lieso kūnelio nebeliko kailio.
O dabar trumpam stabtelėkime su šiomis baisybėmis ir panagrinėkime kitą, šunelio atsiradimo pas savanorę, klausimą. Visiškai aišku, kad šunelis buvo atvežtas ir pamestas, galima sakyti, į jos kiemą ne atsitiktinai – vežėjai žinojo, kur ir kodėl jį veža. Dėl to ir grįžo pažiūrėti vėliau, kuo viskas baigėsi. Tai kodėl tada nepasielgė žmoniškai – nepaskambino į duris, neįdavė mažojo kankinio į geras rankas? Juk aišku ir tai, kad ne jie šunelį kankino – sadistai po savo „linksminimųsi“ tikrai nepasirūpina aukų gyvūnų globos organizacijos darbuotojams nuvežti. Kodėl reikėjo slapstantis, tarsi vagiui ar nusikaltėliui, patylomis nukankintą gyvulį numesti ir skubėti dingti iš įvykio vietos? Juk padarytas darbas – geras.
Peršasi išvada, kad vežėjai pažinojo šunelio kankintojus, todėl nenorėjo prisistatyti, nes bijojo sulaukti klausimų apie juos. Vadinasi, tyliai kankinuką išvogė, ir, niekam nesakę ir nepastebėti, išvežė. Galbūt daugelis pasakytų – „Šaunuoliai, gerai padarė“. Bet ar tikrai? O kodėl nesudraudė, neapgynė, nepaviešino, nepranešė? Kodėl policijos neiškvietė? Kodėl apie šią istoriją rašome mes, savanoriai, o ne profesionalūs žurnalistai, kurie rašė apie Beną ir Pipirą? Juk tas asmuo ar asmenys, šitaip „smaginęsi“ su šuneliu, liko nenubausti, net nežinomi. Ir būtent dėl to ir toliau taip „smaginsis“.
Kokioje visuomenėje mes gyvename, jei išgelbėti ir apginti kankinamą gyvūną galima tik paslapčia, niekam nematant, tarsi gėdijantis savo padaryto poelgio? Kokioje visuomenėje, jei sadistų asmenybės slepiamos, o kas dieną girdimos istorijos apie sušaudytus, verdančiu vandeniu plikomus ir nuo tiltų mėtomus šunis, kates išbadytomis akimis, nutraukytomis uodegomis ir perskrostais pilvais jau tapo kasdienybe? Jinai ir liks tokia, kol bijosime drąsiai ginti skriaudžiamą, garsiai, ne vien interneto komentaruose, smerkti skriaudėją, o gerus darbus darysim paslapčia, ne iki galo, truputį, nes juk... na, kažkaip... nepatogu.
Taškelis tapo ištikimybės simboliu. Labai mėgsta žaisti, yra be galo meilus globėjai, o kitų žmonių dar privengia, nors po truputį, po truputį pradeda jais vėl iš naujo tikėti. Mažylis užaugs į išskirtinio grožio ir išvaizdos vidutinio dydžio šunelį ir, tikim, pamirš visą savo išgyventą siaubą. Šiuo metu jis dar reabilituojasi, gydosi, todėl bus dovanojamas ateityje. Tačiau visi, kurie nori susipažinti su mažuoju kankinuku ir, galbūt, ateityje apgyvendinti jį savo namuose, maloniai kviečiame aplankyti (skambinti telefonu 8 674 83072).
Štai tokia vieno šunelio istorija ir visos mūsų visuomenės tragedija.
Visas Taškelio nuotraukas galite pasižiūrėti čia.
Papildyta gegužės 25 d. Taškelis buvo padovanotas ir iškeliavo į naujus namus.
