Pašnekovė pasakoja, kad beglobių gyvūnų mažėja, tačiau taip yra tiek dėl to, jog šeimininkai rečiau išmeta pabodusį ar problemišką gyvūną, o todėl, kad gyvūnų globos organizacijos pasirūpina beglobių sterilizacija.
„Beglobių gyvūnų mažėja jau vien dėl organizacijų atliekamų sterilizacijų, tačiau kadangi žmonės tampa sąmoningesni, rečiau praeina pro sužeistą, šąlantį ar pasimetusį gyvūną, prieglaudoms veiklos tikrai netrūksta“, – sako B.Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
– Kas labiausiai trukdo gyvūnų gerovei Lietuvoje, kad su jais būtų deramai elgiamasi, o jų neprižiūrintys, smurtaujantys šeimininkai būtų deramai nubausti?
– Nors teisės aktai numato gana nemažas baudas ir bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais ar jų nepriežiūrą, jų taikymas realybėje stringa, nes institucijos nesupranta, kas už ką yra atsakingas gyvūnų gerovės srityje. Jos neturi ne tik kompetencijos, bet dažnai pritrūksta ir elementaraus noro, nes jiems tai „tik gyvūnas“.
Taip pat nėra suformuotos atitinkamos praktikos, kuria būtų galima remtis. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad teisės aktais vadovaujasi ir institucijose dirba tie patys mirtingieji žmonės ir, deja, labai dažnai viskas priklauso tik nuo to, koks asmeninis požiūris yra specialisto, pas kurį pateksi.
Deja, lietuviai atjauta nelabai pasižymi net žmogui, tad ką jau kalbėti apie gyvūną.
– Kas lemia, kad būtinybės užtikrinti gyvūnų gerovę nepriimame kaip savaime suprantamo dalyko, kad tenka girdėti tiek blogo elgesio su gyvūnais istorijų?
– Lietuvoje trūksta elementaraus žmogiškumo, teisingo požiūrio į gyvūną visomis prasmėmis. Nebūtina imti ir visiems mylėti, auginti gyvūnus, tačiau būtina suprasti, kad tai gyva, jaučianti būtybė, su kuria turi būti elgiamasi atitinkamai. Deja, lietuviai atjauta nelabai pasižymi net žmogui, tad ką jau kalbėti apie gyvūną.
Prieš mėnesį kaip tik patekau į tokią situaciją: važiuoju automobiliu, matau merginą ir du didelius šunis, kurie keistai aplink ją šokinėja. Pamaniau, kad abu augintiniai yra jos, tačiau priartėjusi pamačiau, kad tai, ko gero, svetimas šuo, užpuolęs jos šunį, o mergina apsipylusi ašaromis garsiai šaukiasi pagalbos. Kiek toliau – žmonės, kelias pilnas automobilių, tačiau niekas nenorėjo padėti nei žmogui, nei gyvūnui. Sakysite, nedrąsu lįsti, nes šunys dideli, gali įkąsti. Na, mano planuose irgi nebuvo gimtadienio rytą pradėti kišant rankas į tokią situaciją, juolab kad praeityje esu ne kartą nukentėjusi, nes tikrai nesu šunų specialistė. Bet koks esi žmogus, jei gali praeiti pro šalį ir toliau sau gyventi?
Lietuvoje turime gyvūnų gerovės organizacijų, rodo, kad ne tik problemų šioje srityje turime, tačiau ir daug sąmoningų, atjaučiančių, iniciatyvių, galvojančių ne tik apie save žmonių.
– Ar pastebite didesnį žmonių sąmoningėjimą gyvūnų gerovės atžvilgiu?
– Visada visokių žmonių bus, tačiau bendra situacija gerėja. Manau, tiesiog tampame sąmoningesni visose srityse.
O tai, kiek Lietuvoje turime gyvūnų gerovės organizacijų, rodo, kad ne tik problemų šioje srityje turime, tačiau ir daug sąmoningų, atjaučiančių, iniciatyvių, galvojančių ne tik apie save žmonių. Šie žmonės veda tautą pirmyn ir tikrai ne tik gyvūnų klausimais.
– Kokios yra pagrindinės „Gyvūnų gerovės iniciatyvų“ veiklos kryptys, ko siekiate savo iniciatyvomis?
Mūsų organizacijos tikslas – spręsti gyvūnų gerovės problemų priežastis, užkertant kelią pasekmių atsiradimui. Siekiame keisti žmonių požiūrį į gyvūną visuose lygmenyse – pradedant visuomene ir baigiant institucijomis.
Organizacijos veikla tai – švietimo projektai, tokie kaip „neBrisius“, „Draugiški gyvūnams“, „Atsakinga kosmetika“. Taip pat užsiimame informacijos gyvūnų gerovės klausimais ruošimu ir platinimu, dalyvaujame gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų svarstymuose ir prisidedame prie jų ruošimo Gyvūnų priežiūros ir globos komisijoje. Taip pat nagrinėjame ir viešiname gyvūnų nepriežiūros atvejus.
– Dėl ko dažniausiai gyvūnai atsiduria gatvėje?
– Įvardijamos problemos – alergija, persikraustymas, emigracija. Tačiau tikroji priežastis yra atsakomybės stoka.
– Būtų puiku, jei mažėtų gatvėje gyvenančių gyvūnų, bet iš gyvūnų globos įstaigų aktyvumo neatrodo, kad jų mažėtų?
– Beglobių gyvūnų mažėja jau vien dėl organizacijų atliekamų sterilizacijų, tačiau kadangi žmonės tampa sąmoningesni, rečiau praeina pro sužeistą, šąlantį ar pasimetusį gyvūną, prieglaudoms veiklos tikrai netrūksta.
– Žiaurumo neretai sulaukia būtent gatvėje atsidūrę gyvūnai, jie įvardijami kaip problema. Bet juk tai paties žmogaus sukurta problema. Kaip manote, kodėl visuomenėje taip trūksta suvokimo, atjautos?
– Žmonėms trūksta bendruomeniškumo, jiems atrodo, kad beglobė katė kieme yra „kažkieno“ problema, tačiau nesupranta, kad tas kažkas ir esame kiekvienas iš mūsų.
Manau, kad žmonės čia nelaimingi dėl tokių priežasčių kaip klimatas, sunki finansinė padėtis, kultūrinis santūrumas, prasta sveikatos apsaugos sistema ir panašiai, o tai lemia jų piktumą, norą pasirūpinti pirmiausia savimi ir nieko aplink save daugiau nematyti. Žinoma, mes turime ir visai kitokių žmonių.
– Ką galima dėl to padaryti, kaip tai keisti?
– Kai kalbame apie bendrą žmonių sąmoningumo kėlimą, būdų yra galybė, pradedant nuo savo, kaip vieno asmens, kasdienio pavyzdinio elgesio ir baigiant tuo, ką gali pasiekti grupelė žmonių, susibūrusių dėl bendro tikslo. Nevyriausybinės organizacijos daro didžiulį darbą – čia žmonės aukoja savo laisvą laiką, o neretai ir miegą tam, kad ilgainiui mūsų visuomenėje gyvūnas rastų savo saugią vietą. Kuo daugiau garsiai kalbėsime, rodysime, vykdysime įvairių projektų, tuo greičiau atsakomybė už gyvūną žmogaus sąmonėje taps norma.
