Nors žalčiai Lietuvoje yra įprasti, tačiau jų yra gerokai sumažėję. Tam didelės įtakos turėjo praeito amžiaus viduryje pradėti pelkių ir šlapynių sausinimo darbai. Taip buvo sunaikintos žalčių buveinės, ir daugelyje regionų šie gyviai neišliko. Tiesa, yra vietų, pavyzdžiui, Asvejos regioninis parkas, kur žaltys – įprastas gyvūnas. Jis net pavaizduotas šio parko herbe.
Didžiuliu išbandymu žalčiams tapo keliai, ypač asfaltuoti, per kuriuos jie keliauja ar šildosi ant jų. Kai kuriuose keliuose kasdien žūsta bent po keletą žalčių, o migracijų į žiemavietes ar iš jų, taip pat poravimosi metu – dešimtys. Dažniausiai žūsta jau subrendę, vertingiausi individai. Vairuotojai dažnai nepamato ant kelio esančio žalčio ir nespėja jo ar aplenkti, ar sumažinti greitį, ar sustabdyti automobilį.
Iki šiol jokių žalčių apsaugos priemonių prie kelių nebuvo taikyta. Eksperimentinė žalčių apsaugos tvorelė Asvejos regioniniame parke – pirmoji. Ji taip sukonstruota, kad ant kelio esantys žalčiai ją gali peršliaužti ir saugiai patekti į mišką, tačiau jos negali įveikti iš miško pusės. Pasvirusi 45 laipsnių kampu miško pusėn, tvorelė turėtų nukreipti žalčius į po keliu esančią pralaidą.
