„Žmogaus juoko šaknys slypi gyvūnų evoliucijoje“, – sako Jaakas Pankseppas, Ohajo universiteto psichobiologijos profesorius.
J.Pankseppas nustatė, kad žaisdamos žiurkės „čiulba“, kas yra labai primityvi juoko forma. Mokslininkas teigia, kad žmonės juoktis „išmoko“ iš gyvūnų.
Tyrinėdama juoką mokslininkų grupė labiausiai koncentravosi ties humoru, asmenybe, sveikata ir socialinėmis teorijomis. Buvo nustatyta, kad juoko „apytaka“ egzistuoja senose žmogaus smegenų zonose. Mokslininkų teigimu, žmonių juokas labiausiai pakito tada, kai atsirado kalba – laikui bėgant poreikis juoktis buvo susietas su kitais dalykais.
Daugybė gyvūnų žaisdami leidžia specifinius garsus. Kutenami jie ima sparčiau kvėpuoti. Tokia reakcija yra tarsi žmonių juoko protėvis. Ir, žinoma, dauguma gyvūnų, kaip ir žmonės, turi daug skirtingų emocijų.
Toks gyvūnų (ypač žinduolių) panašumas yra labai svarbus mokslui ir ateityje gali pasitarnauti žmonių juoko studijose.
„Juokas, tikrąja to žodžio prasme, yra žaidimo garsas. Juokas nėra sąmoningai kontroliuojamas – mes negalime pasirinkti nuoširdaus juoko kalbos, kaip pasirenkame žodžius bendraudami. Nauji tyrimai gali padėti ieškant geno, kuris kontroliuoja džiaugsmą“, – teigia Baltimorės universiteto psichologijos profesorius Robertas Provine'as.
Jeigu mokslininkams pavyks nustatyti džiaugsmo geną, ateityje bus įmanoma kovoti su tokiomis ligomis kaip depresija ir panašiais sutrikimais.
Parengta pagal Nationalgeographic.com.
