1. Iš prigimties mėgstu švarą. To išmokė katė mama. Netūpčiokit aplinkui, netrukdykit ir neraginkit. Viską žinau ir moku.
2. Statykit mano WC ten, kur ramu. Oi, tik ne prie skalbyklės ar lauko durų. Nejaugi sunku patiesti po mano dėžele guminį patiesaliuką? Siaubas, kai dėžė krypuoja ir grasina užvirst ant galvos.
3. Ir kam šovė į galvą mintis padėti vandens ir ėdalo dubenėlius šalia mano WC?
4. Aš viską užkapstysiu, bet kastuvėliu naudotis nemoku. Netingėkit švarinti mano WC. Ar jums būtų malonu rioglintis ten, kur nėra vietos letenai padėti?
5. Šlykštu: tas gipsas prisicementavo prie kailinių. Negi sunku kasdien užmesti akį į mano WC? Nekelsiu kojos, jeigu ir toliau taip bus!
6. Oi, tik ne šitas „akcijinis“ stebuklas! Nustokit eksperimentuoti, nekaitaliokit mano kraiko. Katino garbės žodis: pakrausiu greta dėžės.
7. Stop! Tas naujas gyvis, kurį įsigijote, tenedrįsta artintis prie mano WC. Tualeto dėžė yra mano ir tik mano. Visiems laikams.
8. Koks čia naujas kvapas? Ačiū, kad kartą per savaitę mano dėžę išplaunat, bet nepersistenkit – nosį riečia nuo jūsų chemijos.
9. Išduosiu paslaptį: vietas, kur tyčia ar netyčia prikiaulinau, galite valyti actu, citrinos griežinėliais ar „atbaidančiuoju dezodorantu“.
10. Būkit žmonės, jeigu pradėsiu per dažnai lankytis WC, kniaukti tuštindamasis, šlapintis po kelis lašus arba ne ta spalva – aš rimtai sergu. Varykim pas veterinarą.
Beje, kai kurios katės išsiverčia ir be dėžučių – jos naudojasi žmonių tualetais:
