Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kiek vandens turi išgerti gyvūnas

Vasarą šuo troškulį numalšinti gali ir tvenkinyje.
Daivos Rimaitytės nuotr. / Vasarą šuo troškulį numalšinti gali ir tvenkinyje.
Šaltinis: 15min
0
A A

Vanduo – gyvybės pagrindas, būtinas visų organizmų išlikimui. Nors praradęs beveik visus savo riebalus ir pusę baltymų šuo arba katė vis dar gali išgyventi, tačiau 10 proc. vandens netekimas sukelia sunkią ligą, o 15 proc. – mirtį.

Vanduo sudaro:
ką tik gimusiame šuniuke – iki 84 proc.;
suaugusiame šunyje – 60 proc.;
senyvame šunyje – 50–60 proc.;
katėje – apie 60–70 proc.

Nors skystas vanduo labai reikalingas, yra gyvūnų, prisitaikiusių prie sąlygų, kada jų aplinkoje šios medžiagos būna nedaug. Kai kurie šiaurės kinkinių šunys gali mėnesius ištverti be skysto vandens – jie vartoja sniegą ir ledą; liūtai ilgoką laiką geba nesukti galvos ir vandens gauti gali tik iš grobio; žiemos miegu mieganti lokė pusmetį neieško skysčių ir dar žindo jauniklius. Tačiau karštą vasaros dieną katė ar šuo gali dehidratuoti per kelias valandas, jei šalia nebus gėlo vandens. Beje, žalingas ne tik vandens trūkumas – išgėrus jo per daug, taip pat galima sulaukti bėdų.

Vandens, kurį reikia suvartoti, kiekis priklauso nuo individualių savybių – gyvūno būklės, jam tenkančio fizinio krūvio, aplinkos temperatūros ir drėgmės. Visada geriausia remtis troškulio jausmu, o ne tam tikrais nurodytais kiekiais.

Kaip šunys ir katės laka

Šuo iš liežuvio suformuoja savotišką samtelį – jie vandenį „pagauna“ liežuviu, užriečia šio galiuką ir stumteli gerklėn. Į stemplę patenka tik dalis skysčio. Kita dalis sudrėkina gomurį, dantis ir liežuvį, o tada teka atgal į dubenį. Toks „grįžęs“ skystimas užsiteršia dulkėmis, bakterijomis, plaukais ar ėdalo likučiais, jame greit dauginasi bakterijos. Jei šuo pajus prarūgusį vandenį, gali atsisakyti lakti. Kadangi lakdamas šuo pritaško, po dubeniu verta patiesti kokį nors lengvai valomą patiesalą.

Katė nesukelia tiek daug netvarkos kaip šuo. Lakdama ji panaudoja inerciją ir sunkio jėgą, vos paliečia skysčio paviršių – iškiša ir nuleidžia „J“ formos liežuvį prie vandens paviršiaus, kur vanduo dėl inercijos „prikimba“ prie liežuvio ir taip patenka katei į nasrus. Katės liežuvis lakimo procesu ne panyra į skystį, o staigiai grįžta atgal į nasrus, pritraukdamas „prikibusį“ vandenį. Didžiausias katės liežuvio judėjimo greitis gali siekti 78 cm/s. Maži, aštrūs šereliai ant kačių liežuvių, kurie, kaip manyta, katei padeda lakti, iš tikrųjų šiame procese nedalyvauja.

Šerkite šunį nedideliais maisto kiekiais ir iškart po valgio neleiskite jam prisilakti daug vandens, o po treniruotės šuniui duokite ledo kubelių ir šiek tiek vandens – kad jis iškart neišgertų per daug.

Kiek augintiniams reikia vandens?

Išlakamo vandens kiekis priklauso nuo daugelio priežasčių. Svarbu, kuo gyvūnas šeriamas – sausu ar drėgnu ėdalu. Ėsdamas sausą maistą, šuo ar katinas vandens laka daugiau, kadangi brinkdamos granulės rezorbuoja skysčius. Daug lemia ir fizinis aktyvumas (šunims, kurie gauna vandens fizinio krūvio metu, darbingumas padidėja 80 proc.), aplinkos temperatūra ar drėgnumas: va šuo šiltuoju metų laiku skysčių išlaka iki 2–3 kartų daugiau negu žiemą. Daugiau vandens reikia besilaukiančioms, besivaikuojančioms ar palikuonių susilaukusioms kalėms ar katėms. Troškulys padidėja gyvūnui susijaudinus, jaučiant stresą.

Gyvūnui reikia suteikti nuolatinę prieigą prie vandens kad jis pats galėtų reguliuoti išgeriamų skysčių kiekį. Vandens šaltinis nebūtinai turi būti skystis – jei šuo suėdė produkto, kuriame daug vandens (pvz., obuolių), jis laks mažiau.

Vienam sveiko šuns kūno kilogramui per dieną reikia maždaug 40 (nuo 30 iki 60) ml vandens. Šuniukui nuo ketvirtos gyvenimo savaitės gerti reikėtų duoti kas dvi valandas, vyresni šunys natūraliai linkę save prižiūrėti. Vienam katės kūno kilogramui per dieną reikia apie 60 ml vandens (4 kg sverianti katė kasdien išgeria maždaug po stiklinę). Galimas dar vienas skaičiavimo būdas – suaugęs gyvūnas turi išgerti tiek mililitrų vandens, kiek per dieną suvartojo kalorijų. Kalorijų skaičiuoklę galite rasti čia.

Kai gyvūnai jaučiasi blogai, jie nustoja gerti. Karščiavimas ar kitos problemos vandens poreikį padidina. Svarbu, kad augintinis pakankamai vandens gautų kai viduriuoja, vemia ar serga kitomis skysčių praradimą sąlygojančiomis ligomis. Kai kuriais vėmimo atvejais parą galima neduoti ne tik maisto, bet ir vandens – kad skrandis pailsėtų, tačiau jokiu būdu negalima šuniui neduoti gerti ilgiau kaip 24 valandas. Jei gyvūnas vemia ilgiau kaip parą, nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Atstatyti prarastus skysčius ir apsaugoti nuo dehidratacijos – vienas svarbiausių aspektų visų ligoniukų gydyme. Jei augintinis negali gerti, skysčiai leidžiami po oda ar į veną.

Jei pastebite, kad augintinis laka mažiau vandens nei paprastai, tačiau rimtų negalavimų požymių nėra, patikrinkite jo snukį – gal burnos ertmėje yra skausmingų žaizdelių ar svetimkūnių. Jei augintinis vartoja vaistus, pasitarkite su veterinaru, ar reikia padidinti/sumažinti vandens suvartojimą.

Per didelis troškulys, pasireiškiantis pernelyg dideliu noru gerti, vadinamas polidipsija. Savo ruožtu tai veda prie gausesnio šlapinimosi – poliurijos. Šie du požymiai gali rodyti, kad gyvūnas serga inkstų nepakankamumu, cukriniu diabetu, skydliaukės hiperaktyvumu, gimdos infekcija (piometra), kepenų ligomis, turi padidėjusį kalcio kiekį kraujyje ar hipofizės anomaliją. Vertėtų sunerimti, jei be aiškios priežasties katė ar šuo staiga pradeda gerti daugiau vandens. Jei taip atsitinka, pasikonsultuokite su veterinaru.

Per daug ir per mažai

Jei kasdien nebus išgeriamas pakankamas kiekis vandens arba organizmas neteks skysčių (perkaitus saulėje, vemiant, viduriuojant), galima dehidratacija. Dehidratuoti labiau linkę įvairiomis ligomis (inkstų ar skydliaukės veiklos sutrikimais, vėžiu, diabetu, infekcinėmis ligomis) sergantys gyvūnai. Didesnė rizika – seniems augintiniams, besilaukiančioms, neseniai apsivaikavusioms kalėms ar katėms.

Dehidratacijos požymiai – sunkios, pavandenijusios ar apsiblaususios akys, letargas, dingęs apetitas, išdžiūvusi burna, padažnėjęs pulsas, sumažėjęs odos elastingumas (pirštais suspaudus kūno odą, ši sunkiai grįžta į pradinę padėtį). Jei gyvūnas rodo dehidratacijos požymius, kuo skubiau vežkite jį pas veterinarą.

Foto Morgana nuotr./Lakantis auo
„Foto Morgana“ nuotr./Lakantis šuo

Vanduo, kaip ir bet kuri kita medžiaga, gali būt nuodas, jeigu jo suvartojama per daug. Per didelis jo kiekis gali sukelti skrandžio išsipūtimą, elektrolitų disbalansą ar hiponatremiją. Hiponatremija – elektrolitų sutrikimas, kada natrio koncentracija kraujo serume būna mažesnė, negu įprasta. Dažniausiai atsiranda esant vandens pertekliui organizme. Požymiai – pykinimas, vėmimas, mieguistumas, apetito praradimas, raumenų spazmai, traukuliai ar net koma. Intoksikacija, arba apsinuodijimas vandeniu – potencialiai mirtinas smegenų funkcijos sutrikimas, atsirandantis dėl normalaus organizmo elektrolitų balanso išderinimo.

Išpūtimas – skrandžio prisipildymas oro ir skysčių. Išpūtimui svarbu užkirsti kelią, kadangi jis gali baigtis skrandžio užsisukimu. Šerkite šunį nedideliais maisto kiekiais ir iškart po valgio neleiskite jam prisilakti daug vandens, o po treniruotės šuniui duokite ledo kubelių ir šiek tiek vandens – kad jis iškart neišgertų per daug.

Girdymo subtilybės

Geriausia augintiniui duoti vandenį, kurį geria ir šeimininkas – šviežią, šaltą, skaidrų, iš čiaupo. Daug gyvūnų savininkų, jeigu jų namų šaltinis abejotinos kokybės, augintiniams vandenį duoda iš butelių, tačiau net geriausias pasaulio vanduo nepadės, jei bus pilamas į nešvarų dubenį. Dubenį laikykite taip, kad į jį patektų kuo mažiau nešvarumų, vandenį keiskite kasdien – būna gyvūnų, kurie kenčia troškulį, tačiau vis tiek nė nežiūri į pastovėjusio vandens pusę.

Geriausia, jei vandeniui skirtas dubenėlis bus lengvai plaunamas, nerūdijančio plieno ar akmens masės, sunkus (tokio lengvai neapversi). Įsigyti reikia geros kokybės indą, o kai šis susidėvi, susibraižo, jį pakeisti. Dubenėlis su vandeniu turi būti laikomas lengvai prieinamoje vietoje.

Jei gyvūną ilgam laikui tenka palikti vieną, įrenkite automatinę girdyklą. Jei kur nors keliaujate, paimkite papildomą buteliuką vandens ir augintiniui. Neleiskite lakti iš klozeto, ežerų, upių, jūros.
Negalima augintiniams duoti vaisvandenių ir alkoholinių gėrimų – net silpno alaus. Norintiems pavaišinti šunis, galima pasiūlyti nealkoholinio specialiai jiems sukurto alaus (dažniausiai tokie gaminiai paskaninami jautienos sultiniu ir papildomi vitaminais bei mineralinėmis medžiagomis, kai kurie gamintojai netgi siūlo „linijas“, skirtas šunims-veganams). Rinkoje daugėja gyvūnams skirtų gėrimų, kuriuos papildo įvairiomis naudingomis medžiagomis, kai kuriuos jų galima įsigyti miltelių pavidalu ir esant reikalui skiesti.

Venkite augintiniams duoti pieno – dalis suaugusių kačių ir šunų (beje, kaip ir žmonių) nevirškina piene esančios laktozės ir tai sukelia virškinimo problemas (nuo pilvo skausmo ir pūtimo iki viduriavimo). Net jei augintiniai pieną mėgsta ir toleruoja, šis neturėtų tapti vandens pakaitalu.

Daivos Rimaitytės nuotr./Vanduo ne tik malaina troakulį, bet ir padeda atsivėsinti.
Daivos Rimaitytės nuotr./Vanduo ne tik malšina troškulį, bet ir padeda atsivėsinti.

Kai kurie šunys ar katės nelaka iš dubenėlių, jie mėgsta tik tekantį vandenį ar specialius fontanus. Pastarieji dažniausiai turi filtrus, apsaugančius nuo bakterijų atsiradimo, kas pasitaiko stovinčiam vandeny. Vasarą gyvūnai renkasi vėsų vandenį, žiemą – kambario temperatūros. Jei gyvūnas laikomas lauke, jis turėtų gerti iš šildomo dubens. Sniegas nelaikomas priimtina gėrimo forma.

Ypač smulkmeniškos kalbant apie vandenį gali būti katės. Daugelis jų pageidauja, kad dubenėlyje vanduo visada būtų švarus ir gėlas. Kai kurios itin jautrios vandens švarumui ir kvapui, tad vengia plastikinių indų, suteikiančių nemalonų prieskonį, ar geria tik specialių (šaltinio) vandenį. Būna ir itin jautriai reaguojančių į gėrimo temperatūrą. Optimaliausia, aišku, kambario, tačiau išskirtinėms gurmanėms galite pasiūlyti porą variantų – šiltoką, kambario temperatūros ir vėsesnį vandenį su ledukais. Būna kačių, dievinančių didelių gabaritų indus – vazas ar netgi kibirus.

Jei augintinis nelaka vandens, galite jį pagirti ar paskatinti skanėstu kai šis atsigeria ar paskaninti vandenį, galų gale pasiūlyti bedruskio sultinio palaipsniui skiedžiant jį vandeniu. Jei augintinis vis viena nenori gerti, vandeniu galima užpilti jo sausą maistą.

Kartais pasitaiko jautrių augintinių, kuriems net geriamo vandens pokyčiai sukelia skrandžio veiklos sutrikimus. Jei turite tokį jautruolį, maišykite seną vandenį su nauju kelias dienas iki kol virškinimo sistema prisitaikys.

Girdydami augintinio nepamirškite – svarbiausia švarus, sveikas vanduo, tvarkingi dubenėliai ir saikas.

Vetvila.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min