Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Praktiški patarimai bailių, agresyvių, nevietoje teršiančių ar triukšmingų kačių savininkams

Katė ir jos tualeto dėžutė
123RF nuotr. / Katė ir jos tualeto dėžutė
Šaltinis: 15min
0
A A

Daugelis žmonių įsigydami katę tikisi, kad ši bus rami, draugiška ir žaisminga tiek su šeimos nariais, tiek su svečiais. Suprantama, ką tik į naujus namus atgabentas kačiukas ar katė, kol pripras prie naujos aplinkos, pirmas kelias dienas ar net savaites gali elgtis bailiai – tai natūralu. Dauguma kačių į nežinomą triukšmą, žmones ar įvykius reaguoja atsargiai, tačiau anksčiau ar vėliau baimę vis tiek nugali smalsumas.

Deja, kai kurios katės taip ir lieka bailiukės – jos bėga slėptis vos išgirdusios triukšmą ar kam nors atėjus į svečius. „Normalių namų“ gyventojus (ypač jei juose daugiau triukšmo) tokios augintinės neretai nuvilia – juk dalį gyvenimo jos praleidžia tūnodamos po lova, vonia ar spinta, o kai kurios netgi ginasi (šiaušiasi, šnypščia, draskosi). Kartais šių kačių elgesiui apibūdinti naudojama frazė „nematomos katės sindromas“ – kol namai „gyvi“, katės neregėti, o visiems išsiskirsčius ar užmigus, ši patyliukais išlenda laukan.

Problemų sukelia ne tik bailios ar nervingos, bet ir agresyvios, mėgstančios „pakalbėti“ (dažnai miaukiančios) ar ne vietoje „reikaliukus“ atlikinėjančios katės. Kartais jų savininkai pavargsta kovoti ir tokias augintines atiduoda į prieglaudas ar netgi numarina. Vis dėlto daugelį elgesio problemų galima jei ne išgyvendinti, tai bent sumažinti.

Bailiukės

Kai kurios katės iš prigimties būna bailesnės negu kitos. Norint išgyventi gamtoje, atsargumas – itin vertingas bruožas, tačiau mes mieliau renkamės drąsesnes augintines. Dalies kačių „genų rinkinys“ greičiausiai gali lemti tai, kad jos, gyvendamos įprastomis „namų sąlygomis“, jausis blogai. Tyrimų duomenimis, temperamentui didesnę įtaką turi tėvas negu motina.

Bailumą bene dažniausiai lemia netinkama socializacija. Jaunas gyvūnėlis iki 8–12 savaitės amžiaus turėtų susipažinti su kuo daugiau žmonių, gyvūnų, daiktų, garsų ir pan. Jei kačiukas nebus supažindintas su tokiais dalykais, visam gyvenimui gali likti bailiuku.

Jei katė buvo skriaudžiama ar dažnai baudžiama, ji vengs tam tikrų situacijų, kurios gali sukelti nemalonumų. Tai natūralus išlikimo mechanizmas – jei katę vijosi didelis šuo, ji stengsis nesutikti didelių šunų ir apeiti vietas, kur šie gali lankytis. Katės dažnai bijo ir triukšmo. Jei namuose gyvena labai energingi žmonės, kai kurioms gali būti per daug garsų. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad baili katė gali turėti sveikatos sutrikimų, pvz., prastesnę regą.

Norint išgyventi gamtoje, atsargumas – itin vertingas bruožas, tačiau mes mieliau renkamės drąsesnes augintines.

Nervingumo ar baimės įveikimui bei socializacijos trūkumo kompensavimui reikia laiko ir kantrybės. Niekada nešaukite ar nebauskite katės už nepatinkantį elgesį. Baili katė jausis geriausiai, jeigu šalia jos bus šnekama žemu, švelniu tonu ir nedaroma staigių judesių. Tegul ją supantis pasaulis būna kuo labiau nuspėjamas – stenkitės suformuoti kuo daugiau įpročių. Viena iš galimų „pagalbos priemonių“ – vengti tam tikrų situacijų, tačiau tai gana sudėtinga, kadangi anksčiau ar vėliau į namus vis tiek užsuks nepažįstamų žmonių ar kambaryje teks panaudoti siurblį.

Tik įsigiję katę, venkite garsaus ar staigaus triukšmo. Paprastai laikui bėgant katės apsipranta naujuose namuose. Jei turite jauną gyvūnėlį, stenkitės jį supažindinti su įvairiomis situacijomis. Laikykite jį saugioje zonoje, o naujoves (pvz., vieną didžiausių baubų – dulkių siurblį) atskleiskite po truputį, išlaikydami atstumą. Jei kačiukas atrodo atsipalaidavęs, paskatinkite jį, o naujovę bandykite priartinti. Tokie užsiėmimai turėtų būti trumpi.

Skirtingai nuo šunų, katės nėra gaujos gyvūnai ir gali neprašyti namiškių pagalbos ar užtarimo – jos mieliau slepiasi saugioje vietoje. Jei katė ko nors išsigando, tegul visada lieka atviras pabėgimo kelias. Jei augintinė jau palindusi po lova ar spinta, netraukite jos iš ten. Jeigu jums nepatinka, kad katė lenda į įvairias keistas vietas ir jos nuolat tenka ieškoti, sukurkite tokį kampelį, kuriame ji galėtų slėptis ir jaustis saugi. Svarbiausia – pasiūlyti kažką, kas apsimokėtų labiau negu tūnojimas po lova ar spinta. Pastatykite slėptuvę (geriausia, jei tai bus uždaras guolis, „boksas“ ar dalinai antklode uždengtas narvas) ramiame kambario kampe taip, kad gyvūnas iš ten galėtų matyti viską, kas vyksta namuose.

Netoliese padėkite dubenėlius su maistu ir vandeniu, tualeto dėžę – katės vietas linkusios sieti su tam tikru elgesiu, tad kampelį, kuriame gali paėsti, sies su teigiamomis emocijomis net tada, kai ėdalo ten nebus. Katė supras, kad ši zona saugi (kai kurie savininkai, norėdami dar labiau sustiprinti tokį įspūdį, naudoja feromonus – kačių „laimės hormonus“, rinkoje firminiu pavadinimu žinomus kaip „Feliway“). Dar vienas iš „saugios vietelės“ variantų – lentynos. Katės instinktyviai gerai jaučiasi aukštesnėse vietose, tad galima paskirti jai kokį nors tarpelį tarp knygų.

Jei jūsų naujas augintinis labai bailus, galima išbandyti dar vieną priemonę – nežiūrėti į akis. Jei turite akių kontaktą, užsimerkite – greičiausiai augintinis pasielgs taip pat. Gamtoje įprasta, kad jei auka ir plėšrūnas žvelgia vienas į kitą, kažkuris jų taps vakariene. Žmogus, palyginti su katinu, yra didelis padaras ir kartais gali būti palaikytas pavojingu žvėrimi. Kadangi kačiukas yra plėšrūnas, jis žino, kad grobuonys nežudo užsimerkę. Vengimas žiūrėti į akis gali sumažinti įtampą liečiant ar glostant jautrią katę. Žinoma, nereikia nuolat vaikščioti užsimerkus – į akis žvelkite kai duodate ėsti, skanėstų ar dovanų. Dar labai naudinga su kate išlaikyti kuo panašesnį akių lygį (pvz., žiūrėkite į augintinį sėdėdami ant grindų).

Jei katė (ypač jauna) bijo žmonių, galima vaikštant po namus tampytis kokį kaspiną. Smalsumas ir noras medžioti nugalės – augintinė pradės sekioti iš paskos. Jei katė bijo tam tikrų objektų, pvz., siurblio, galima naudoti desensibilizacijos metodus, kai bauginantis stimulas didinamas po truputį (iš pradžių siurbiama kitame kambaryje, vėliau – arčiau; toks pratinimas gali trukti kelias savaites), kol į jį nebekreipiama dėmesio.

Katė šlapinasi ne vietoje

Katės ne vietoje šlapintis gali ne tik dėl seksualumo sukeliamų problemų (pastarąsias dažnai „sutramdo“ kastracija, dar galima žymimose vietose demonstratyviai mėtyti savo daiktus ar purkšti kvepalus). Problema gali pasireikšti ir šeimoje atsiradus naujam nariui (gimsta kūdikis, įsigyjamas šuo ar kitas katinas), nusipirkus naujus baldus ar perstačius senuosius, persikrausčius ar suremontavus namus ir t. t.

Katė kraiko dėžutės gali vengti, jei besinaudodama ja patyrė traumą ar buvo išgąsdinta.

Yra kačių, kurios jautriai reaguoja, jei ant jų šaukiama. Dažnas šlapinimasis gali būti ir šlapimo takų ligų simptomas. Dar būna kačių, pasižyminčiu itin dideliu išrankamu ir tvarkos poreikiu – pvz., jei namie gyvena daugiau nei viena katė ir stovi tik viena kraiko dėžutė, tokia „jautruolė“ joje nesituštins, jei reikalą ten spėjo atlikti kuri nors kita augintinė. Taip pat katė kraiko dėžutės gali vengti, jei besinaudodama ja patyrė traumą ar buvo išgąsdinta.

Kraiko dėžutė su švariu (geriausia – bekvapiu) kraiku turi būti padėta ramioje vietoje. Daugiau kačių turintiems patariama įsigyti tiek kraiko dėžių, kiek turi augintinių ir dar vieną papildomai. Be to, reikia pašalinti visus ženklus, kad katė šlapinosi kitoje vietoje, tik nenaudokite valymo priemonių, kuriose yra amoniako. Šlapimo dėmes galima valyti soda (nuo šlapimo ji geltonuoja, valymas baigtas, kai jos spalva lieka balta) ar actu (tai laiko išbandyta priemonė, šalina šlapimo dėmes ir nemalonų kvapą), kurį reikia skiesti vandeniu santykiu 3:1.

Norint „pakoreguoti“ šlapinimosi įpročius, galima naudoti specialias priemones – vieni purškalai kates atbaido, kiti pritraukia į tam tikras vietas. Ten, kur katė pridirbo, galima pabarstyti citrusinių vaisių (pvz., apelsinų) žievelių – jų kvapo katės nemėgsta.

Kai kas išbando feromonus. Katėms aplinka ir pokyčiai teritorijoje turi labai didelės reikšmės. Jų teritorija yra padalinta į kelias mažas zonas, priklausomai nuo to, kokiems tikslams katė jas naudoja. Katės ribą nustato naudodamos ne tik vizualinius, bet ir feromoninius žymėjimus. Kai augintinė snukiu trinasi į aplinkinius daiktus ar objektus, palieka snukio feromonus. Jie aprūpina raminamuoju poveikiu ir suteikia saugumo, giminingumo jausmą.

Kai katė atsiduria nepažįstamoje aplinkoje (naujas butas, svetima teritorija), kuri jai atrodo keista, ir neberanda feromonų žymių, tampa nervinga. Tada ji gali pradėti žymėti teritoriją ar draskyti paviršius. Feromonai yra atsakingi už emocinį stabilumą, erdvinę orientaciją ir yra pakaitalas teritorijos žymėjimui šlapimu. Teritorijos žymėjimo atveju feromonų naudojimo efektyvumas siekia 74–97 proc.

Ten, kur katė šlapinasi, galite patiesti aliuminio folijos ar celofano – ant šių paviršių „reikalus“ atlikinėtu nemalonu (čiuža, nesusigeria, taškosi, sušlampa kojos). Dar vienas iš variantų – katę šerti tik tose vietose, kur ji „pridirbo“. Katė yra švarus gyvūnas ir stengsis neatlikinėti reikaliukų ten, kur ėda.

Niekada katės nebauskite, nemuškite ar netrinkite jos snukio į šlapimą (jei jau labai norite išreikšti savo nepasitenkinimą – šie gyvūnai pakankamai gerai supranta lengvus patapšnojimus per snukutį pirštų galais ar apšnypštimą). Jei katė šlapinasi dažnai, namuose reikalinga ramybė. Galima bandyti sustiprinti nervų sistemą specialiais papildais.

Agresyvi katė

Agresija neretai lydi baimę – stresą patirianti katė gali rodyti ne tik bailų, bet ir agresyvų (nors gan pasyvų) elgesį (paprastai kam nors prisiartinus ji šnypščia). Toks elgesys po kurio laiko praeina, tad iš pažiūros net itin agresyviai besielgusi katė gali tapti jauki ir rami. Kai kurios katės pasižymi keistu agresyviu elgesiu – pvz., augintinė puola žmogų, kai šis ją glosto. Taip gali būti dėl skausmo ar ligos (gyvūnas nenori būti fiziškai judinamas). Viena įdomesnių ir bene labiausiai paplitusių agresyvaus kačių elgesio formų – „glostymo ir kandimo sindromas“. Jūs glostote katę, kuri, atrodo, mėgaujasi dėmesiu, tačiau staiga puola ranką.

Jei socializacijos metu katė negavo pakankamai dėmesio iš žmogaus, ateityje dvikojus padarus gali sieti su grėsme. Patenkinta ir atsipalaidavusi katė staiga prisimena, kad ją glosto žymiai didesnis grobuonis, o ne motina ar kitas katinas. Žinoma, tada ji pasijunta itin pažeidžiama. Supainiota prieštaringų jausmų – saugumo, baimės ir gynybinės agresijos – katė griebia ranką, kuri ją glostė. Vėliau augintinė, jei pvz. sėdėjo ant kelių, gali nušokti ant žemės ir laižytis kailiuką, kad save nuramintų.

Jei socializacijos metu katė negavo pakankamai dėmesio iš žmogaus, ateityje dvikojus padarus gali sieti su grėsme.

Daugelis kačių augintojų žino, kad numylėtinių papilves reikia glostyti atsargiai – dalis jų lyg vaikystėj atidengia pilvukus ir taip išreiškia pasitikėjimą, tačiau tą jautrią vietą palietus, gali drėksti. Suaugusios katės pažeidžiamumo jausmas nugali vaikystės poreikį būti „sutvarkytam“. To rezultatas – staigi nuotaikų kaita. Kai kurios suaugusios katės turi itin daug natūralaus atsargumo ir niekada nesidžiaugs glostomos.

Kartais katės elgiasi agresyviai, nors tam, atrodo, nėra aiškios priežasties – pvz., puola šeimininką, kai tas eina pro šalį. Tokia nukreipta agresija dažnai pasitaiko patalpose gyvenančios katėms, kai kurioms dėl to netgi pašalinami nagai. Katė pro langą stebi kitas kates, taip pat paukščius, dėl ko ji tampa susijaudinusi ir nerami, deja, tų dalykų, kuriuos stebi, pasiekti ji negali, o energijos ar nusivylimo kažkaip atsikratyti reikia. Jei pro šalį eina savininkas, jo judesiai iššaukia medžioklės instinktą ar gynybinę reakciją, tad katė atakuoja.

Kačiukas turi suprasti, kad žmogaus oda – pažeidžiama. Deja, daugelis savininkų netyčiom skatina savo augintinius atakuoti rankas ir kojas. Kol kačiukas mažas, tie žaidimai atrodo juokingi, tačiau laikui bėgant mažylio dantys ir nagai tvirtėja, o siutimai darosi skausmingi. Išbarimas ne visada bus veiksmingas – jis gali būti laikomas žaidimo dalimi. Laimė, dauguma kačiukų iš tokių smurtinių žaidimų išauga patys.

Jei tokie užsiėmimai tampa problema, nustokite skatinti šiurkštų elgesį – kai tik kačiukas įkanda ar įdrėskia, neskirkite jam dėmesio (arba tyliai sėdėkite ir ignoruokite, arba palikite jį ramybėje, kad nusiramintų). Kai kačiukas bus švelnus, duokite jam daug ramaus dėmesio. Energingus interaktyvius žaidimus žaiskite su lazdelės tipo žaislais – jie padės apsaugoti rankas ir kojas, o kačiukas supras, kad šiurkščiai elgtis galima tik su žaislais.

Vetvila.lt nuotr./Kačiukas turi suprasti, kad žmogaus oda  pažeidžiama. Deja, daugelis savininkų netyčiom skatina savo augintinius atakuoti rankas ir kojas.
Vetvila.lt nuotr./Kačiukas turi suprasti, kad žmogaus oda – pažeidžiama. Deja, daugelis savininkų netyčiom skatina savo augintinius atakuoti rankas ir kojas.

Jaunos katės sudirginamos lengviau, bręsdamos jos rimsta. Kai kurias kates, žmogų siejančias su grėsme, tenka mokyti priimti dėmesį iš daug didesnio gyvūno. Jei jūsų katė glostoma bando pabėgti ar dreskia, turite išmokti skaityti jos kūno kalbą ir nustoti glostyti, kai tik ši pradeda rodyti nerimo ženklus. Tiesiog tykiai ir ramiai sėdėkite su augintine, glostykite ją trumpais epizodais ir visada sustokite šiai pradėjus nervintis.

Dažniausi „kylančių nervukų“ požymiai – uodegos trūkčiojimas, atgal atlenktos ausys, išsiplėtę vyzdžiai, staigus kūno įsitempimas. Nustokite glostyti vos pastebėję šiuo ženklus. Jei įmanoma, nurimusią katę apdovanokite maistu, pagirkite. Laikui bėgant katė turėtų leistis glostoma vis ilgesnį laiko tarpą. Niekada nebauskite jos už gynybinę reakciją, nes tai tik sustiprins nuomonę, kad esate grėsmingas ar nenuspėjamas padaras.

Tokios priemonės kaip vandens purškimas ar bausmės šeimininką (ypač jo kojas) puldinėjančios katės elgesio greičiausiai nenuslopins. Viena iš galimų išeičių – kiekvieną kartą katei puolat nukreipti jos dėmesį, pvz., numesti popierinį rutuliuką ar kokį nors žaislą, kad tas atitrauktų dėmesį. Taip katė mokoma „medžioti“ kažką kitą. Taip pat tokį „kovingą“ elgesį galima pakoreguoti visur namuose ar žaisluose prislapstant maisto – jo ieškodama katė galės išlieti energiją. Aktyviai katei galima įrengti laipiojimo stulpus, irštvas, daug interaktyvių žaislų.

Balsinga“ katė

Daugelis kačių mėgsta bendrauti, tačiau kai kurios, regis, nejaučia saiko. Jos miaukia ryte, popiet, naktį ir daugeliui šeimininkų, jau nekalbant apie kaimynus, tai rimta problema, kurią kažkaip reikėtų spręsti. Katės miaukia dėl daugelio priežasčių – kai nori ėsti, įeiti, išeiti, trokšta dėmesio, jaučiasi vienišos ar nuobodžiauja, pajunta „gamtos šauksmą“ – nori poruotis, dėl ligos, kai jaučia stresą ar tiesiog sveikinasi ir t. t.

Svarbu augintinę ignoruoti, kai ši miaukia, ir pagirti, kai tyli.

Kai kurios katės turi didesnį polinkį miaukti (pvz., Siamo katės pagarsėjusios savo vokaliniais gebėjimais). Nors daugelis miaukimo atvejų tėra dėmesio reikalavimas, kartais jis gali reikšti ir tai, kad katė nesveikuoja arba ją kamuoja skausmas ir gyvūnėliui reikalinga gydytojo pagalba.

Daug kas siūlo katei miaukiant ją tiesiog ignoruoti. Tai paprasta daryti, jei yra galimybė augintinę uždaryti kitame kambaryje (padėkite ten maisto, vandens, žaislių ir kraiko dėžutę). Jei gyvenama nedideliame bute, į kasnaktinį kniaukimą nekreipti dėmesio – praktiškai neįmanomas dalykas. Kai kurie šeimininkai iš nevilties randa labai keistas išeitis, pvz., 6 valandą ryto dėmesio reikalaujančiam katinui šaltu vandeniu sudrėkinti pėdutes, o tada jį šiltai apklostyti.

Kartais miaukimą kontroliuoti ar sumažinti gali padėti raminantys papildai ar feromonai. Miaukiančią katę kai kas bando apipurkšti vandeniu – tačiau tai padeda ne visada. Jokiu būdu už miaukimą negalima apdovanoti dėmesiu – nei pagyrimu, nei bausme.

Jei katė nuolat miaukia reikalaudama maisto, visada šerkite ją tuo pačiu metu arba pasistenkite, kad maisto dubenėlyje būtų nuolat. Katei įsiminus maitinimo grafiką, ji rečiau prisimins apie tarpus tarp šėrimų. Jei katė bando „išsimiaukti“ dėmesio ar meilės, nupirkite jai žaislų, taip pat užimkite ją (glostykite, žaiskite ar net eikite kartu pasivaikščioti) – tada ji nesijaus vieniša ar nuobodžiaujanti. Svarbu augintinę ignoruoti, kai ši miaukia, ir pagirti, kai tyli.

Vetvila.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min