Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ir mirusieji tarnauja kilniam tikslui

Donorystė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Donorystė
Šaltinis: „Savaitė“
0
A A

Žmonės vis dažniau susimąsto: ar po mirties jie dar galėtų pasitarnauti? Ir ryžtasi paaukoti savo kūną mokslo tikslams ar organus kitai gyvybei išgelbėti.

Laidotuvės universitete

Praėjusį sekmadienį ir pirmadienį Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto prozektoriumo durys buvo atviros. Čia degė žvakės, tvyrojo rimtis, išreikšti pagarbą užsukdavo universiteto dėstytojai ir studentai.

Sekmadienį Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje buvo aukojamos gedulingos mišios. Šv. Jonų bažnyčios rektorius Stasys Kazėnas neslėpė susižavėjimo kilniu velionės poelgiu ir pagarbiai organizuotu atsisveikinimu. „Aukoti save dėl mokslo pažangos ar kitų gerovės — labai nesavanaudiškas, kilnus, kartu ir drąsus žingsnis“, — teigė jis.

Pirmadienį ritualinių paslaugų namų „Nutrūkusi styga“ katafalkas iš M. K. Čiurlionio gatvėje esančio VU Medicinos fakulteto išriedėjo į Karveliškių kapines. Prie laidotuvių procesijos prisijungė velionės artimieji. Padėkos ir atsisveikinimo žodžius tarė universiteto profesūra.

Taip VU atsisveikino su velione Aldona, pirmąja moterimi, kuri dar gyva būdama apsisprendė po mirties atiduoti savo kūną į būsimųjų medikų rankas, kad jie galėtų mokytis žmogaus kūno paslapčių.

Galvoja apie tradicijas

77-erių moteris mirė nuo širdies ir kraujagyslių ligos VU ligoninės Santariškių klinikose praėjus pusantrų metų, kai išreiškė savo valią.

Artimo žmogaus netektis — visuomet didelis skausmas artimiesiems. Kaip pasielgti tokiu sunkiu momentu, velionės dukra neabejojo. „Mama buvo labai stipraus charakterio žmogus. Ji taip apsisprendė, tad mes vykdysime jos valią“, — tąkart sakė netekties skausmą išgyvenanti dukra, kai jos paklausė, ar artimieji neketina patys laidoti mirusiosios.

Praėjusių metų birželį mirusios Aldonos kūnas buvo pervežtas į VU Medicinos fakulteto prozektoriumą. Čia jis buvo balzamuotas ir po pusmečio tapo pirmuoju studentų „pacientu“. Pasibaigus mokymo ciklui, kūnas buvo kruopščiai sutvarkytas ir paruoštas laidoti.

Norinčiųjų yra, tik žinių per mažai

Kai apie galimybę po mirties paaukoti savo kūną medicinos tikslams buvo pradėta kalbėti viešai ir jau susidarė nemažas apsisprendusiųjų sąrašas, VU profesūra rimtai susimąstė apie palaikų laidojimo tradicijas.

„Laidojimo pašalpa atitenka artimiesiems, o mes esame pasirengę imtis visos atsakomybės dėl garbingo mūsų „pacientų“ kūnų laidojimo, t. y. pasirūpinti šarvojimu, karstu, įkapėmis ir laidojimo ceremonija. Dabar rimtai svarstome galimybę Vakarų šalių universitetų pavyzdžiu įkurti kapavietę tokiems žmonėms laidoti, jeigu jų nelaidotų giminės savose kapavietėse. Norėtume, kad tokios kapinaitės atsirastų ne už miesto, o senose miesto kapinėse arčiau centro“, — kalbėjo VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius habil. dr. Gintautas Česnys.

Šios katedros vedėja prof. dr. Janina Tutkuvienė minėjo, kad studijų tikslams reikalingų kūnų problema lyg ir pasistūmėjo. Po to, kai praėjusių metų lapkritį mūsų savaitraštyje buvo išspausdintas straipsnis „Mirusieji moko gyvuosius“, į Medicinos fakultetą pradėjo skambinti tuo susidomėję žmonės.

J.Tutkuvienė pasakojo, kad prakalbus šia tema jau devyni žmonės parašė pareiškimus, kuriuose išreiškė valią po mirties paaukoti savo palaikus VU Medicinos fakultetui.

Drąsesnės moterys

„Aišku, drąsesnės moterys. Tik trys vyrai ryžosi tokiam žingsniui. Apsisprendusiųjų amžius — nuo 65 iki 75 metų, nors buvo ir penkiasdešimtmečių. Visi sąmoningi ir labai inteligentiški žmonės. Apie apsisprendimo motyvus jie sakydavo, kad po mirties kūnas tampa bedvasis fizinis objektas, tad kodėl nepasitarnavus mokslui. Apie tai jie seniai galvoję, tik paprasčiausiai nežinoję, kaip būtų galima tai padaryti. Viena iš pradžių telefonu paskambinusi moteris sakė kalbinanti dar vieną vyrą. Netrukus jie abu atėjo į universitetą“, — nutarusių pasišvęsti medicinai piliečių mintis perdavė prof. J.Tutkuvienė.

Pašnekovė stebėjosi, kad ne vienas apie netradicinį savo valios pareiškimą galvojęs pilietis pirmiausia imdavo lyg ir teisintis, jog yra ligotas ir nežino, ar tiktų po mirties tokiai misijai. „Tokio klausimo net negali būti. Juk gamtoje yra didžiulė įvairovė. Žmonės pradeda senti, galima sakyti, jau nuo 25 metų. Tai natūralūs pokyčiai. Todėl studijoms tinkami visi kūnai, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar persirgtų ligų“, — tikino medicinos profesorė.

Atėjusieji išreikšti savo valią teigė apsisprendę savarankiškai, kai kurie apie tai pranešę savo artimiesiems. Kelios moterys užsiminė netgi sulaukusios pagyrų iš savo vaikaičių. Savo valią piliečiai pirmiausia turėjo įforminti pareiškimuose, kuriuose išdėstė ir papildomų sąlygų. Kai kurie nenurodė jokių sąlygų sakydami, kad kaip bus, taip gerai. Kiti pirmiausia ateidavo į VU Medicinos fakultetą, kad įsitikintų, į kieno rankas atiteks jų kūnas po mirties. Maždaug pusė savanorių norėtų būti palaidoti giminės kape, kita dalis — pagal universiteto tradicijas. Beveik visi pageidavo apie laidotuves informuoti artimuosius. Ne visi išreiškė norą, kad jų kapas būtų įvardytas.

Patvirtinimo – pas notarą

Toks valios pareiškimas yra dokumentas, kurį reikia patvirtinti pas notarą. J. Tutkuvienė pastebėjo, kad tvirtinti tokius dokumentus sutinka ne visi notarai, nes apie šiuos dalykus girdi pirmą kartą. VU Medicinos fakulteto anatomai džiaugiasi Vilniaus rajono 4-ojo notarų biuro notarės Vilijos Partaukienės geranoriškumu įforminant apsisprendusių paaukoti savo kūną žmonių dokumentus.

Anksčiau, iki 2000 m., studentai galėjo tyrinėti dažniausiai natūralia mirtimi ligoninėse mirusių vienišų žmonių, kurių nebūdavo kam palaidoti, kūnus. Įsigaliojus Žmonių palaikų laidojimo įstatymui, medicinos studijoms gali būti naudojami tik iš anksto išreiškusių savo valią piliečių palaikai.

Vien iš muliažo žmogaus sandaros gerai neišstudijuosi. Yra vilties, kad medicinos studentai netrukus galės pažinti žmogaus kūną, ištyrę kiekvieną jo organą, sudėtingus nervų ir kraujagyslių rezginius dar iki pirmosios savarankiškos gyvo žmogaus operacijos. „Manėme, kad tik užsienyje žmonės dovanoja savo kūnus mokslo tikslams, o mūsų visuomenė yra primityvi. Pasirodo, nieko panašaus — mums tos kultūros užtenka, tik informacijos per mažai“, — darė išvadą prof. G. Česnys.

Organai gelbsti gyvybę

2008 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta sėkminga širdies transplantacija 1,5 metukų berniukui — šiuo metu vaikas jaučiasi gerai. Prieš 27 metus patyręs transplantaciją recipientas su donoro inkstu šiandien gyvena visavertį gyvenimą. Lietuvoje po širdies transplantacijos recipientas ilgiausiai gyveno vienuolika metų. Kelios moterys po inkstų transplantacijos išnešiojo ir pagimdė kūdikius. Šeimoje, kurioje vyrui buvo transplantuota širdis, gimė trečias vaikas. Tai geroji informacija, kurią buvo galima paskleisti tik kilniadvasiškai misijai pasiryžusių piliečių dėka.

Šiuo metu Lietuvoje jau yra 10 961 asmuo, teisiškai įtvirtinęs norą, kad po mirties audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai. 2008 m. buvo priimta 2 024, 2007-aisiais — beveik 2 000 prašymų Donoro kortelei gauti.

Iš visų pasirašiusiųjų prašymus Donoro kortelei gauti 10 488 (96 proc.) sutinka po mirties dovanoti visus organus ir audinius. Dažniausiai nepritariama dovanoti ragenas. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorės pavaduotoja Audronė Būziuvienė pastebi, kad tai lemia vidiniai įsitikinimai ir estetinė baimė. Tačiau pagrindo bijoti dėl estetinių dalykų nėra: akies obuolys neliečiamas — paimamas tik plonas ragenos audinys, o vietoj jo įdedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.

2008 m. Vilniaus ir Kauno transplantacijų centruose buvo atliktos 97 organų ir audinių transplantacijos. Pernai VU ligoninės Santariškių klinikose buvo atliktos pirmosios (keturios) Lietuvoje bei Baltijos šalyse kasos ir inksto komplekso transplantacijos. Iš viso buvo atliktos 47 inkstų (42 iš mirusio donoro ir penkios iš gyvo donoro), penkios širdies, šešios kepenų ir dvi plaučių transplantacijos. Taip pat buvo atlikta 30 ragenų ir trys širdies audinių transplantacijos.
Iki šių metų birželio 1-osios atliktos 73 transplantacijos iš negyvo donoro: 36 inkstų, keturios kepenų, trys širdies, viena plaučių, viena kasos ir inksto komplekso bei 28 ragenų transplantacijos. Taip pat šešios inkstų transplantacijos iš gyvo donoro.

Laukiančiųjų – daug

770 recipientų šiandien laukia donorinių audinių ir organų: inkstų — 272, kepenų — 34, plaučių — 3, širdies — 34, širdies ir plaučių komplekso — 10, kasos ir inksto komplekso — 25, ragenų — 392.

Nacionalinis transplantacijos biuras bendradarbiauja ir su tarptautinėmis organizacijomis. Lietuvoje gyvena keletas recipientų su donorų iš kitų valstybių inkstais, o Vokietijoje — recipientai su dviejų lietuvių kepenimis.

Organų donorystei pritaria ir Donoro kortelę turi daugelis politikų, sportininkų, pramogų pasaulio atstovų.

Pasitaiko, kad mirus donorui artimieji atsisako dovanoti jo organus ar audinius. To priežastis — mirusiojo valios nežinojimas. Lietuvoje šeimose mažai kalbama tokiomis temomis. Tačiau artimųjų prieštaravimas kasmet mažėja: 2007 m. jis siekė 29 proc., 2008-aisiais — 25 proc.
 

Pilietis, norėdamas užpildyti Asmens sutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, turi kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą ir gydytojo akivaizdoje užpildyti minėto sutikimo formą. Užpildęs sutikimą asmuo privalo pateikti gydytojui asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kad šis galėtų patikrinti jo asmenybę. Sutikimą taip pat galima užpildyti ir Nacionaliniame transplantacijos biure Vilniuje, Santariškių g. 2.

„Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Ne amžius, o fizinė būklė yra svarbiausia. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, sprendžia gydytojai, kai konstatuojama smegenų mirtis, t. y. po žmogaus mirties“, — sako A. Būziuvienė.

„Savaitė“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min