S.Triškinas dienraščio „Respublika“ žurnalistui Dariui Čiužauskui papasakojo apie išgyvenimus piratų nelaisvėje. Jis sakė, kad grįžęs į Lietuvą miega gerai, tačiau iki šiol sapnuoja Nigerijos uodus.
Pasakodamas apie patį užgrobimą jis sakė, kad viskas įvyko labai greitai, per 15-20 minučių. Piratai buvo labai gerai ginkluoti – automatais ir kulkosvaidžiais, atplaukė valtimi su dviem „Yamaha“ varikliais.
Piratų krovinys nedomino, tačiau jie prašė pinigų. Per užgrobimą piratai vienam įgulos nariui trenkė automato buože į nugarą, po kaklu pakišo ir laikė peilį. Piratai paleido ir 7-8 šūvius. Kapitono teigimu, daugiausia jie buvo skirti pagąsdinti, tačiau vienas buvo paleistas ir į jį. Laimei, šovus į nugarą, kulka perėjo kiaurai marškinėlius, tačiau tik pradrėskė šoną. Beje, vėliau piratai davė vaistų, kad žaizda neužsikrėstų.
Vėliau įkaitai buvo plukdomi iki džiunglėse įrengtos karinės stovyklos. Lietuviams buvo pasakyta, kad jei tik bandys bėgti, iškart bus sušaudyti. Įkaitai gyveno barake, miegojo nedideliame kambarėlyje ant grindų numestų čiužinių. Į tualetą juos lydėjo automatais ginkluoti sargybiniai.
Lietuviams tris kartus per dieną duodavo valgyti ryžių, vietinės geltonos košės su aštriais prieskoniais.
S.Triškinas su siaubu atsimena tai, kad visur buvo pilna uodų, vorų, gyvačių, didelių skruzdėlių – pastarųjų labai bijo ir vietiniai.
Paklaustas, kas buvo sunkiausia, S.Triškinas sakė: „Piratai nuolato rūkė hašišą ir kasdien kartojo, esą viskas bus gerai. Sunkiausia buvo, kai vieną dieną atėjo ir pasakė, kad per 24 valandas sušaudys“.
S.Triškinas įsitikinęs, kad tai ne atsitiktinė, o iš anksto suplanuota operacija.
Apie paleidimą kapitonas teigė, kad piratai tiesiog atėjo ir pasakė – renkitės. Lietuviai galvojo, kad juos sušaudys, tačiau juos paleido paplūdimyje. Juos pastebėję vietiniai iš pradžių negalėjo patikėti, kad kas nors galėjo pagrobti baltuosius, vėliau jie pateko į policijos rankas.
