Tad bėgiojau ir aš, gerai, kad oras pasitaikė geras. Pirmą dienos pusę virš Pekino buvo giedras dangus. Lyginant su praėjusiomis dienomis, saulė šiandien labai ryški – jokio rūko, jokio smogo. Taip pat nekaršta, tad juokaujam, jog Dievulis susimylėjo ir padovanojo Pekinui gražų savaitgalį. Gatvės pilnos žmonių, stadiono prieigos irgi, lengvaatlečių varžybas stebi pilnos tribūnos. Pirmieji ryte startavo ėjikai. Trasa – kuo puikiausia, visa padengta kilimine medžiaga. Ėjikai rungtyniavo žiedinėje trasoje, tad spaudos atstovams nereikėjo lakstyti tarp starto ir finišo, visi dalyviai pro savo žalius žiniasklaidos atstovus praėjo ne vieną kartą.
Atėjus į stadioną, teko nuliūsti, mat nuotaikos mūsų delegacijos buvo labai prastos. Ką tik Austra Skujytė ir Viktorija Žemaitytė baigė pasirodymus šuolio į tolį sektoriuje ir apskritai septynkovės varžybose. Tačiau jau labai greitai nuotaiką pataisė Virgilijus Alekna, užtikrintai pirmu bandymu įvykdęs kvalifikacinį normatyvą. Pasimojavom, supratau, kad disko metiko nuotaika tikrai gera.
Du pagrindiniai momentai disko metime buvo iraniečio nepatekimas į finalą, jau esu minėjęs, jog jis skundėsi peties trauma, matyt, tai buvo tiesa. Kitas momentas – vengro Roberto Fazekašo patekimas į finalinį dvyliktuką. Stadione esantys žiūrovai per daug dėmesio jam neskyrė, jis jau nebėra superžvaigždė, kokia buvo Atėnuose.
Bendraudamas su žiniasklaida metikas prisipažino, kad šiemet jo forma labai prasta ir ypatingų rezultatų Pekine siekti neketina. Sakė, kad pavasarį jis turėjo operaciją, graudinosi, kad gimtojoje šalyje nuo jo visi nusisuko, nelabai mėgsta. Paliko jį ir buvęs treneris, tad dabar jis treniruojasi vienas. Toks liūdnas žmogelis, kuriam galų gale vis tiek išsiveržė ambicijos – pokalbio pabaigoje Fazekašas vis tiek pareiškė, kad jis yra geriausias ir jam lygių nėra. Tai nuskambėjo juokingai ir sukėlė žurnalistų šypsenas.
Apie krepšinį – šiandien Pekiną pasiekė dar viena Lietuvos sirgalių grupė. Į rungtynes jie atvyko tiesiai iš lėktuvo, tad atrodė kiek apsnūdę ir nuvargę. O aklimatizavęsi sirgaliai kaip visada buvo super, po rungtynių dar ilgai nesiskirstė ir kėlė sveiką ir laimingą šurmulį.
Dieną vėl fantastiškai baigiau lengvosios atletikos arenoje. Rezultatas, kurį pasiekė sprinterė Lina Grinčikaitė, neapsakomas žodžiais. Aš tikrai net negalėjau įsivaizduoti, kad Lietuva kada nors turės bėgikę prestižiškiausios lengvosios atletikos rungties pusfinalyje. Tai maždaug tas pats, kaip Lietuvos futbolininkai aploštų brazilus. Nerealus pasiekimas ir Liną reikia mažų mažiausiai nešioti ant rankų.
Rytoj laukia maratonas tiesiogine šio žodžio prasme – startuoja Živilė Balčiūnaitė ir Rasa Drazdauskaitė. Maratono tradicija – startuoti ir finišuoti olimpiniame stadione. Tačiau Atėnuose ta tradicija buvo sulaužyta (bėgikai startavo Maratono istoriniame kaimelyje, o finišavo senajame stadione), tad kinai nusprendė pasielgti panašiai. Maratonininkės startuos pusė aštuonių ryto Tianmenio aikštėje, o finišuos stadione.
Tai tiek šiandieninių žinių iš saulėto ir giedro Pekino.
