Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Didysis kalėdinis šou: neišsipildę lūkesčiai, nusistovėjusios šeimos tradicijos ir niekad nepasirodantis Kalėdų Senelis

Kalėdų Senelis
Photos.com nuotr. / Kalėdų Senelis
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Atėjo eglučių, girliandų, spindinčių vitrinų ir žiburiuojančių gatvių laikas. Laikas, kurio taip ilgai laukiame ir kurį taip sunku ištverti. Laikas, kai tiesiog privalu nuolat šypsotis! Juk Kalėdos! Naujieji!.. Ek. Kad taip kur nors į negyvenamą salą – kelių valandų ramybės...

Kulinaras mėgėjas Kalėdoms šeimai pagamino įspūdingo skonio ir vaizdo šedevrą. „Nuostabus patiekalas – net pats savimi žavėjausi!“ Jo šeši sūnūs, susėdę aplink stalą, mikliai nusilupo po gabalėlį traškios plutelės, atsikando kąsnį kitą ir, viską metę, išsirikiavo prie kriauklės plautis riebaluotų pirštų. Tėvas pasijuto įskaudintas. Jis nieko nesakė vaikams – nepiktai pasišaipė iš jų skonio – tačiau daugiau niekada Kalėdoms neruošė jokio ypatingo patiekalo. Tik nuobodžius ir laiko patikrintus.

Paprastas nutikimas, nieko ypatingo nebūtų, jei ne aspektas, būdingas visiems: didžiausius ir gražiausius lūkesčius (apie meilę, harmoniją, ramybę) mes saugome būtent žiemos švenčių laikotarpiui. O per Kalėdas ir Naujuosius slapta tikimės, kad šie lūkesčiai išsipildys su kaupu, kompensuodami visus ilgus laukimo metus. Deja, kasdienybė ir Afrikoje – kasdienybė...

Vos tik šeima susėda aplink stalą, atgyja girdėtos, šimtus kartų pasakotos istorijos, o senieji šeimos narių vaidmenys skleidžiasi visu gražumu.

Minėtas šeimos tėvas buvo dar ir psichologas; jis puikiai suprato, ką jam pačiam reiškė to subtilaus patiekalo gaminimas, – kaltės išpirkimą. Nes visus metus nebuvo nei puikus tėvas, nei geras sutuoktinis. Kai sūnūs jį šitaip „išdavė“, vyriškis tiesiog pakeitė strategiją: dabar kur kas mažiau stengiasi per Kalėdas, tačiau kur kas labiau – šiokiadieniais. Ir tai veikia!

Džiaugsmas ar nusivylimas?

Kalėdų laikotarpiu labai sustiprėja šeimos narių ryšiai; lygiai taip pat sustiprėja nuoskaudos. Kiekvienas trokšta būti pastebėtas, pripažintas, pagerbtas ir mylimas; kiekvienas nerimauja, kad taip gali ir nenutikti. Jausmai pasiekia kritinę ribą ir tereikia kibirkštėlės, kad prasiveržtų – nesvarbu kokie. Teigiami ar neigiami.

Konfliktai prasideda jau tuomet, kai tariamasi, pas ką bus švenčiamos Kalėdos. Kažkam teks kelias dienas šokti su puodais ir keptuvėmis; kažkas turės nukeliauti šimtus kilometrų, kad pasiektų tuos, kuriuos myli; o kažkam tereikės atsikelti rytą, išsivalyti dantis ir nueiti porą kvartalų, kad įsitaisytų prie baltai padengto stalo.

Labai dažnai šeimos nariai gerai sutaria tik todėl, kad yra gana toli vienas nuo kito. Ši trapi santarvė per šventes – ypač jei jie ilgai būna kartu – išsenka. Kai šeimos nariai susirenka po vienu stogu, jie vėl grįžta prie senųjų vaidmenų, tarsi nė nebūtų išėję iš tėvų namų, sukūrę savų šeimų ir susilaukę savų vaikų. Suaugęs sūnus staiga vėl tampa „mamytuku“, turinčiu teisę tingėti, karjerą padariusi dukra – brolių pašaipos objektu, o keturiasdešimtmečiai dvyniai ir vėl krečia šunybes: po stalu paslepia tai silkę, tai tortą. Kiekvienas gestas, kiekvienas žodis slepia galingą emocinį užtaisą. Jei peržengsi tėvų namų slenkstį apsikrovusi dovanomis, pirkinių maišais ir pastebėsi, kad vyresnio brolio šeima jau čia, – staiga pasijusi ignoruojama. It maža mergaitė, negavusi saldainio.

Vos tik šeima susėda aplink stalą, atgyja girdėtos, šimtus kartų pasakotos istorijos, o senieji šeimos narių vaidmenys skleidžiasi visu gražumu. „Pelenė“ su mama keliauja į virtuvę – plauti indų ar atnešti deserto; „Princesė“ ragauja vynuogių ir žaidžia su katinu. Viskas taip pat, kaip ir prieš dvidešimt metų...

Napoleonas, pralaimintis mūšį

Dažniausiai Kalėdų projekto koordinatorė būna mama arba močiutė. Ji duoda daugiausia, gauna – mažiausiai. Ji atsakinga tiek už fizinį, tiek už emocinį šventės aspektus. Ji galėtų būti puikus Kalėdų Napoleonas, siuntinėjantis visus šen bei ten su įvairiausiomis užduotimis, tačiau... negali įsakinėti. Tik – atsargiai prašyti. O nori daug: a) kad šventės praeitų puikiai; b) kad dvylika patiekalų būtų nepriekaištingai skanūs; c) kad visi būtų laimingi. Tikrasis Napoleonas, jei būtų gyvas, pagarbiai nusiimtų kepurę: jo kariauna retokai žygiuodavo trimis frontais.

Trys frontai – ne juokas. Ir ji pavargsta. Pavargsta dar šventėms nė neprasidėjus – nuo namų šveitimo, silkių marinavimo ir kisieliaus virimo. Pavargsta per šventes, nes atrodo, kad būtent ji iš padrikų, besipešančių šeimos narių turi sulipdyti harmoningą, meilės kupiną visumą. Todėl gaišta laiką ne tik plaudama indus, bet ir stengdamasi užglaistyti konfliktus, užglostyti nesantaiką, juokais nuleisti pasišaipymus. Tuo metu, kai ji šaus į orkaitę vištienos kepsnius, dėdė Jonas būtinai kibs į gaurus dėdei Antanui – ir visa giminė stebės aistringus politinių priešininkų debatus. Visi, tik ne ji. Jai jau laikas šiek tiek paverkti gryname ore, virš galvos pašaipiai žibant kalėdiniam skliautui.

Kad tradicijos nevirstų farsu

Kiekviena šeima turi nusistovėjusius, stabilius it Kinijos siena Kalėdų ritualus. Ir naujam žmogui (pavyzdžiui, jaunai marčiai) – tikras galvosūkis susigaudyti, kas ir kaip. Kada puošiama eglutė? Kaip teikiamos dovanos – suslepiamos po eglute ar atiduodamos į rankas? Kada jas geriau išvynioti – per Kūčias ar Kalėdų rytą? Ir kas bus, jei nevalgysi žuvies su grybais?.. Vien stresas ir jokios paguodos.

Tradicijos galingos, nes sujungia mus su praeitimi, tačiau begalinis prisirišimas prie jų taip pat nieko gero nežada. Jos turi augti ir plėtotis drauge su šeima, kitaip virs farsu. 

Galima, žinoma, būtų ir nežaisti šių žaidimų. Ne papuasų gentis juk esame ir nereikia šokti ritualinių šokių aplink eglutę. Tačiau psichologai teigia, kad ritualo poreikis taip giliai įsišaknijęs mūsų psichikoje, kad jo niekaip iš ten neišrausi. Jis it galinga jėga daro įtaką mūsų jausmams, savijautai, kuria arba griauna itin svarbų žmogui saugumo jausmą. Su tokia galia nevalia nesiskaityti; belieka prisitaikyti. Vienas didžiausių uždavinių, keliamų jaunai porai, – susikurti savo Kalėdų tradicijas. Neaptarus finansinių, vaikų ir Kalėdų klausimų, net prie altoriaus eiti nevalia. Jaunos šeimos Kalėdų tradicijos atskleis, vyro ar žmonos šeimos vertybės yra aktualesnės. Todėl konkurencija gali būti nuožmi. Jei savo papročius atsineš vyras, žmona jausis atstumta ir nemylima, nes „viskas vyksta ne taip, kaip derėtų“. Ir atvirkščiai.

Tradicijos galingos, nes sujungia mus su praeitimi, tačiau begalinis prisirišimas prie jų taip pat nieko gero nežada. Jos turi augti ir plėtotis drauge su šeima, kitaip virs farsu. Vienas tėtis, nepaisydamas, kad jo vaikai auga, rengdavosi Kalėdų Senelio kostiumą, kol galiausiai visa tai tapo kažkokiu graudoku, niekam nereikalingu spektakliu.

Mes trokštame ne bet kokių, o prasmingų tradicijų. Jei kas nors iš šeimos narių ar giminių neapdairiu gestu ar žodžiu šią prasmę sugriauna, nusiviliame ir pykstame. Vyrai apskritai linkę vengti tradicijų. Geriausiu atveju atlaidžiai žiūri į jas puoselėjančias žmonas ir yra įtraukiami į kokią aktyvią veiklą, kitaip tariant, gauna vaidmenį, kurį vaidina be ypatingos ugnelės.

Tėvai – vaikai

Suaugę vaikai su sutuoktiniais ir pulku atžalų atsibeldžia į tėvų namus. Pastaruosius tai ir nudžiugina, ir sukelia įtampą – visos šios armijos atsiradimas gresia ne tik nostalgiškais senų laikų prisiminimais, bet ir rūpesčiais, pradedant stirta nešvarių indų, baigiant patalų purenimu. Anūkai irgi užkraunami ant senelių pečių: „Juk jūs pasiilgote, o mes pailsėsime.“ Todėl maždaug antrą švenčių dieną tėvo ir mamos širdyse užgimsta slaptas troškimas: „O jeigu jūs visi tiesiog imtumėte ir išvažiuotumėte, a?“ Tačiau niekur nedingsta ir noras, kad vaikai ir anūkai patirtų šventę visa širdimi. Nors persiplėšk... 64 metų Vaclovas, trijų sūnų tėtis ir 5 anūkų senelis, išsiduoda: „Žinai, man labiausiai patinka paskutinis švenčių vakaras. Namie būna taip tylu... O laiką iki jo reikia tiesiog ištverti.“

Tradicinės šeimos Kalėdos dažnai sujungia dvi, o kartais – ir tris ar net keturias kartas. Jaunos šeimos paprastai sukaria šimtus kilometrų per sniegą ir šlapdribą – vien dėl to, kad šventes praleistų su žmonėmis, kurie stovi jiems skersai gerklės. Tačiau, nepaisant to, visi stengsis, kad šventės kitiems būtų geros.

Būtų kur kas geriau, jei kiekvieną dieną gyventume taip, tarsi tai būtų Kalėdos. O per Kalėdas – taip, tarsi tai būtų pačios įprasčiausios dienos.

Ypač stengiamės dėl vaikų. Ir tam sugaištame savaičių savaites – ieškodami dovanų, rūpindamiesi namų ir eglutės puošimu... Tačiau vaikams Kalėdos baigiasi per valandą – valandą, per kurią išpakuojamos ir apžiūrimos dovanos. Mūsų, suaugusiųjų, Kalėdos trunka kur kas ilgiau. Ir būtų daug prasmingiau stengtis dėl savęs. Pastaruoju atveju labiau pasisektų ir vaikams. Nes mažieji, be dovanų, ypatingą dėmesį kreipia į emocinę šventės atmosferą. Tėvų, dėdžių, tetų, senelių troškimas viską daryti kuo geriau kelia didelę įtampą, kurios vaikai negali nepajusti. Ir jie elgiasi taip, kaip jiems ir derėtų: visą vidinę įtampą „išmeta“ į išorę. Neklausydami, dūkdami, ką nors nuskriausdami... Visa tai uždega žalią šviesą suaugusiųjų įtampai... Ir štai – pavyzdinis Kalėdų konfliktas kaip ant delno.

Supykę tėvai pralaimi dar vieną bežodį žaidimą. Nes šeimos, susėdusios aplink vaišių stalą, visokiais būdais – tiesiogiai ir netiesiogiai – aiškinasi: kieno vaikai elgiasi geriausiai? Kieno dukrytė gražiausia, o sūnelis protingiausias? Todėl mažieji stumiami į priekį, kad padeklamuotų eilėraštuką, padainuotų dainelę ar kaip kitaip palinksmintų „publiką“. Kurį laiką tai jiems patinka, tačiau vaikai ilgai neištveria šauniausiojo vaidmens. Jie pavargsta, supyksta, pravirksta. Tada tėvai supyksta ant jų ir – „džiugių“ emocijų ratas užsidaro.

Vaikai ir lieka vaikai, o ką daryti išsiskyrusioms šeimoms? Švenčių imperatyvas būti linksmam, laimingam, mylėti visus jiems yra antžmogio vertas uždavinys. Kalėdos primena, ką reiškia darni šeima, ir išsiskyręs vyras skausmingai išgyvena, kad jo sūnus liko su buvusia žmona, o išsiskyrusi mama beviltiškai mėgina vaiką paguosti ir kaip nors pagrįsti faktą, kodėl tėvelio nėra šalia. Vaikai, nepaisydami nuoširdaus troškimo, kad tėveliai būtų laimingi, neišvengiamai turės kurį nors nuvilti – juk negali jie būti vienu metu dviejose vietose!

Todėl nenuostabu, kad išsiskyrusių šeimų vaikai tiesiog nekenčia Kalėdų. Pavargsta nuo tėvų derėjimosi, prasidedančio jau keli mėnesiai iki švenčių, pas ką ir su kuo jie bus. Negali pakelti per Kūčias sustiprėjančio netekties jausmo. Skaudu žinoti, kad būdami su vienu iš tėvų jie skaudina kitą. Taigi nereikalaukite iš jų kalėdinės nuotaikos – jos nėra širdelėse. Jie dar per maži, kad, kaip suaugusieji, ją suvaidintų.

Kalėdų Senelis, kuris ateina kasdien arba... neateina niekada

Per Kalėdas – gal dėl visuotinės šiek tiek magiškos atmosferos – atrodo, kad jei tinkamai iškepsime įdarytą karpį, gražiai papuošime namus ir įžiebsime girliandas, visos problemos išsispręs. Jos neišsisprendžia ir, pasislėpęs už kalėdinės nuotaikos širmos, į širdį įsėlina nusivylimas. Kalėdos daugeliui yra diena, kai paaiškėja, kad jokio Kalėdų Senelio nėra. Nėra nieko, kas staiga suteiktų mums visa tai, ko nesukūrėme per metus: laimingą šeimą, linksmus vaikučius ir gerus santykius su artimaisiais. Todėl šventės, užuot buvusios laimingos ir linksmos, būna pilnos liūdesio ir nusivylimo.

Būtų kur kas geriau, jei kiekvieną dieną gyventume taip, tarsi tai būtų Kalėdos. O per Kalėdas – taip, tarsi tai būtų pačios įprasčiausios dienos.

Atšaukite didįjį kalėdinį šou. Nekurkite visomis dvasios pastangomis tariamai linksmų ir laimingų švenčių – aktoriaus talentą galima atskleisti ir kitais būdais. Tiesiog nuoširdžiai rūpinkitės vienas kitu – tuomet niekas neliks nuskriaustas ar pamirštas.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min