Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Etnologė – apie Kalėdų apeigas ir magiją

Etnologė N.Balčiūnienė ragina prisiminti mūsų protėvių tradicijas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Etnologė N.Balčiūnienė ragina prisiminti mūsų protėvių tradicijas
Šaltinis: 15min
0
A A

Metų laikas, kai dienos yra trumpiausios, o naktys – ilgiausios, nuo seno apipintas burtais ir spėjimais. Kalėdos, kaip Kristaus gimimo šventė, į lietuvių namus atėjo kartu su krikščionybe, tačiau ir iki tol šiuo metų laiku būdavo švenčiama viena didžiausių švenčių – žiemos saulėgrįža.

Laikas belaukiant Kalėdų yra pats tamsiausias, bet ir pats paslaptingiausias. Etnologė Nijolė Balčiūnienė priminė, kad jau lapkričio pabaigoje prasideda nepaprastas, stebuklingas ir ypatingas laikotarpis.

„Kalbu apie senuosius laikus, kai mūsų protėviai daugiausia buvo žemdirbiai ir dirbo laukuose. Šis metas susijęs su Saulės ratu danguje, su metų laikų pasikeitimu. Pagal saulės kalendorių Kūčios yra viena seniausių lietuvių švenčių, tai saulės grąžos taškas, vadinamas saulėgrįža, nes saulė nuo gruodžio 25 d. persivers į kitą pusę ir diena vėl pradės ilgėti“, – pasakojo N.Balčiūnienė.

Suartėja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai

Šviesos, saulės grąžos laukimas prasidėdavo gana anksti, tuoj po Vėlinių, kai baigiasi vėlių metas ir prasideda virsmo, kai vėl grįšime į šviesųjį ratą, laukimas.

„Jau po Vėlinių pastebiu, kad šiuo metų laiku suartėja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Per Vėlines pradedame minėti išėjusiuosius, deginame žvakes, kartu valgome. Taip pat yra ir per Kūčias – ant stalo dedame tuščią lėkštę, per naktį paliekame maisto, kad vėlės galėtų pasivaišinti“, – sakė N.Balčiūnienė.

Kūčių naktį tuo pačiu maistu nuo šventinio stalo buvo vaišinami ir gyvuliai – paršeliams atitekdavo likučiai, karvėms, avims nešdavo šieną, kuris prie Kūčių stalo turėjo magišką reikšmę. Iki šiol gajus paprotys, kad kiekvienas šeimos narys ištraukia savo šiaudą ir pagal jį sprendžiama, koks bus tolesnis žmogaus gyvenimas.

Anot N.Balčiūnienės, lietuvių protėviai Kūčių vakarą eidavo į sodą, aplankydavo avilius, papurtydavo obelis, kad geriau obuoliai derėtų.

„Bendravimas su gamta buvo labai svarbus. Daliai žmonių tai svarbu ir šiandien, tačiau miesto žmogui ši darna jau nėra tokia reikšminga. Vaikas nei jaučia, nei mato, kaip reikėtų su gamta bendrauti. Šios tradicijos išlikusios tik kai kur kaime, miestiečiai su senaisiais papročiais susipažįsta tik bendruomenės šventėse“, – sakė N.Balčiūnienė.

Pirmąją Kalėdų dieną niekas neidavo į svečius, nekviesdavo jų ir pas save, net kaimynų neįsileisdavo į namus.

Įtaigūs burtai

Burtai ir spėjimai Kalėdų laiku tampa itin įtaigūs ir taiklūs. Tai etnologai taip pat sieja su tuo, kad riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų tarsi išnyksta.

„Sakoma, kad koks gruodis, toks bus ir birželis, stebima, kokiais kąsniais sninga. Kaime jaunos merginos nešdavo glėbius malkų, bėgdavo apkabinti tvoros mėtų, taip norėdamos sužinoti, ar tais metais ištekės, klausydavo, kur šunys loja, nes iš ten atvažiuos piršliai“, – pasakojo N.Balčiūnienė.

Apeiginiai, magiški dalykai ypač svarbūs buvo tarp Kalėdų ir Trijų karalių švenčių.

„Mūsų protėviai tais dalykais labai tikėjo. Tarpušvenčio laiku nedirbdavo sunkių darbų, daugiau dėmesio skirdavo apeiginiams burtams. Šiuos ritualus atlikinėjo žyniai, įtakingiausi to meto žmonės. Atėjus krikščionybei ir išnykus žinių luomui, burtai, persirengėlių papročiai persimetė į šeimas. Taip atsirado ir Kalėdų Seneliai, kurie vaikščiojo iš sodybos į sodybą linkėdami gero derliaus, gerų metų. Kalėdų Senelis vaizdavo prosenelį, žynį, kuris užkalbėdavo, kad būsimas derlius būtų geras. Magija buvo skirta geram kitų metų derliui“, – apie senuosius papročius kalbėjo N.Balčiūnienė.

Papročiai susiliejo

Laikas, kai laukiama saulės sugrįžimo, buvo rimties ir susikaupimo metas. Vėliau krikščionybė jį sutapatino su adventu. Anot N.Balčiūnienės, saulėgrįža svarbi buvo daugeliui Europos tautų dar iki įsigalint krikščionybei.

Į Lietuvą krikščionybė atėjo prieš kiek daugiau nei 600 metų, tačiau senosios pagonybės tradicijos išliko gajos ir krikščionybei įsitvirtinus. Tarkim, magiški veiksmai stiprinti ir gerinti kitų metų derlių buvo susiję su maistu.

„Daugelyje kalendorinių švenčių buvo su valgymu susijusių momentų. Tarkim, per Vėlines būdavo einama į kapus ir valgoma kartu su mirusiaisiais, statomi vėlių staleliai. Ši tradicija dar ir dabar kai kur yra išlikusi. Aš labai nustebau, kai nuvažiavusi į tolimą Mogiliovo krašto kaimą vidury miškų, į kurį caro valdymo metais buvo išvežta šimtas lietuvių šeimų, pamačiau kapinėse padėtus kiaušinius, duonos gabalėlį. Vadinasi, šią tradiciją išlaikė nuo lietuvių tautos izoliuoti lietuviai“, – tradicijų ilgaamžiškumu pasidžiaugė etnologė.

Iki šiol Lietuvos kaimuose įprasta prieš Kalėdas skersti kiaulę. Nors atrodytų, kad tai tik duoklė turtingam Kalėdų stalui, tačiau N.Balčiūnienė primena – tai buvo ir auka derliaus dievams.

Būtina ugnis

„Kitas ritualinis dalykas – ugnis. Be ugnies negalime išsiversti nė vienoje senovinėje šventėje. Kalbant apie senąsias kalėdines apeigas, tai ritualinė ugnis yra ne vien tai, kad parėję iš bažnyčios uždegame žvakę. Tarkim, blukio (medinė kaladė arba kelmas – red. past.) vilkimas ir deginimas yra daug senesnis paprotys“, – sakė N.Balčiūnienė.

N.Balčiūnienė prisiminė, kad dar Simonas Daukantas rašė apie tai, jog giedant senovines giesmes po kaimą buvo tampoma medinė kaladė. Dabar šis paprotys išlikęs tik per etnografines šventes, o kažkada blukis buvo tampomas iš trobos į trobą sveikinant šeimininkus, linkint jiems derlingų metų, gėrybių.

„Tikėta, kad palinkėjimas išsipildys, jeigu šeima ką nors padovanos tiems, kurie tampo blukį. Ypač jeigu tai darydavo vaikai. Paprastai dovanos būdavo koks nors maistas, kad atneštų sėkmę ir asmeninę laimę. Aplankius su blukiu visus kaimynus jį ištempdavo už kaimo ir sudegindavo“, – pasakojo etnologė.

Palinkėjimai, kurių niekas nebemoka

Pirmąją Kalėdų dieną niekas neidavo į svečius, nekviesdavo jų ir pas save, net kaimynų neįsileisdavo į namus.

O antrąją jau prasidėdavo linksmybės, kai persirengėliai eidavo pas kaimynus su palinkėjimais. Etnologė N.Balčiūnienė teigė, kad šias eitynes lydėdavo gražūs pasikalbėjimai, kurių šiandien jau niekas nebemoka.

„Mūsų protėviai buvo labai išradingi ir kūrybingi, o mes jau labai supaprastėjome. Palinkėjimai išlikę ir dabar, bet prisitaikę prie dabarties. Aš dar sakyčiau – jie labai subanalėję, suvienodėję. Tarkim, nuperkame atviruką su standartiniu užrašu, o jau nebesukuriame nieko savo“, – apgailestavo etnologė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min