Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 21d. 15:29

Nuo kokių ligų gydo iš šieno nuo Kūčių stalo išvirta arbata ir kodėl nevalia išvaryti priklydusio elgetos?

Šeimos Kūčių stalas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Šeimos Kūčių stalas

Šeimose, kur prie Kūčių stalo sėda kelios kartos, o vakarienę iš 12-os patiekalų ruošia apsukrumo nepraradusios močiutės, stalas vis dar klojamas šienu. Tik tada tiesiama staltiesė ir dedami valgiai. Tradicijos nemiršta, nes senolių prisiminimuose šienas turi ypatingą simbolinę reikšmę. Kūčių patiekalai ant šienu užkloto stalo lieka per naktį. Kodėl?

Atsakymus į šį klausimą išgirdo Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcinkevičienė. Ji keliavo po Lietuvą ir užrašinėjo įvairiuose šalies etniniuose regionuose gyvenančių žmonių pasakojimus ir užmaršties dar nepradangintus vaikystės prisiminimus.

Etnologė N.Marcinkevičienė sako, kad Kūčios ypatingos tuo, jog senieji metai dar nesibaigę, o naujieji – neatėję.

Dangus
Dangus

„Tai – laikas, kai persimaišo mirtingieji ir dievai, gyvi ir mirę... Dievas, kaip ir mistinė Kalėda, paslaptingu būdu aplankydavęs namus, tuo suteikdamas namiškiams nenusakomą palaimą, bet kartais palikdamas ir apčiuopiamų dovanėlių“, – išgirstus pasakojimus apibendrino N.Marcinkevičienė.

Sergantį vaiką suvyniodavo į Kūčių stalo staltiesę

„Stalo nenukraustau ir mano motina nenukraustydavo. Lieka ir šienelis, ir cielą plotką paliekam. Sakydavo, kad ateis ir kūdikėlis Jėzus. Ryte žiūrim, ar rasim įdubimą. Jei randam, tai jau labai džiaugiamės – čia miegojo Dievulis. Jau čia jo būta, valgyta, jau matos duobelė... Tas šienelis, kur Jėzulio miegota, tai – geriausia dovana. Kalėdų rytų iš jo išverdu arbatėlę ir visi geriam. Kūčios šieną, kaip vaistą, laikau visus metus“, – etnologei pasakojo 1915 metais gimusi Jadvyga Tunkūnienė iš Vaiškūnų kaimo Švenčionių rajone.

Kalėdų rytų iš jo išverdu arbatėlę ir visi geriam. Kūčios šieną, kaip vaistą, laikau visus metus.

„Ant stalo pakloja šieną ir užtiesia staltiese, kad Dievuliui būtų minkščiau gulėt. Valgių nenuima – Ponas Dievas ateis. Kūčių staltiesės neplauna, kai suserga vaikas, tai į tą staltiesę jį suvynioja“, – būdą gydytis liaudies išmintimi prisiminė 1932 metais gimusi Zofija Čeikauskienė iš Molėtų rajone esančio Burnėnų kaimo.

Janina Zabarauskienė, gimusi 1917 metais ir gyvenusi Beižonių kaime Trakų rajone, dalijosi kitokiais įspūdžiais: „Vaikams Dievulis dovanėlę padėdavo ant stalo po šienu. Po kelis kleckus ar po kelis centus kiekvienam toj vietoj, kur sėdėjom. Ryte kapstom, ieškom po tą šieną kaip žiurkės.“

Asmeninio archyvo nuotr./Nijolė Marcinkevičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Nijolė Marcinkevičienė

„Pirma saldainius padeda ir tada: aikit pažiūrėc, kų jumi atnešė Dzievulis. Randam po egluti saldainių. Tai užtat, kad būtūt geri. Būsit blogi, tai an kitų metų nieko netneš, tai aš tep dariau ir savo vaikam. Iš šiaudų visokių papuošalų padarydavom, ant eglutės sukariam ir iš popieriaus... Stalo nenukrausto, kad tokis palikimas. Sakydavo, kad ir dūšios pareis. Tai aš klausdavau, tai kol nieko nesuvalgė? Man sakydavo, kad jie atėjo, pasižiūrėjo, pasidžiaugė, kad jų neužmiršo, ir vėl išej“, – įsivaizdavimais, kad Kūčių naktį namus aplanko vėlės, dalijosi 1927 metais gimusi Stasė Andrijauskienė iš Valakėlių kaimo.

Stalo nenukrausto, kad tokis palikimas. Sakydavo, kad ir dūšios pareis. Tai aš klausdavau, tai kol nieko nesuvalgė?

Kas čia ateina? Dievulis!

„Tai nulemta asociacijų su Jėzaus Kristaus gimimo įvykiu, bet Kalėdinis laikas yra toks stebuklingas, kad ir tas pats tikrasis, senasis Dievas, žemėje – ne tokie jau ir dyvai“, – pastebėjo etnologė ir patikino, kad Ignalinos apylinkėse vyresnieji ir dabar dar pasako: „Atarašo (Trijų Karalių) vakare pats Dievas blynomis (vyžomis) apsiavęs ateina į kuokinę.“

„Šiuose, sąlyginai „šviežiuose“ pasakojimuose apie vaikystės įspūdžius galima nujausti senovinių apeigų, susijusių su Dievu žemėje, atgarsius. XX amžiaus pradžioje šeimininkas Kūčių vakarą apie trobą apnešdavęs Kūčių duonos kepalą ar kraitelę su patiekalais. Šeimininkė turėjusi paklausti: „Kas čia eina?“. Atsakoma: „Dievulis“. Tada atidaromos durys ir „Dievulis“ kviečiamas į vidų“, – tradicijas apžvelgė N.Marcinkevičienė.

Filmavimo akimirka
 

Lietuvių liaudies dailės simbolikos tyrinėtojos Pranės Dundulienės manymu, taip vaizduotas sudievintas prosenis, nešantis savo įpėdiniams palaimą, gerovę, kurią suteiksianti naujų ūkinių metų pradžia, būsimas derlius.

Elgeta namuose – didelė laimė

„Prieiname prie jau ne kartą (netiesiogiai) užsimintų mirusiųjų-vėlių, ir ne taip svarbu, ar tai persirengėliai, vaizduojantys mistinius protėvius iš anapus, ar tik nujaučiamos, visai neseniai mirusių namiškių vėlės, ar elgetos. Taigi, dar vienas laukiamas garbingas svečias – elgeta. Su Dievu ir mirusiais protėviais ypatingai siejami benamiai varguoliai, užklystantys Kūčių vakarą“, – sako tradicijų ir papročių žinovė.

Su džiaugsmu jų priėmė, kad joj laimį šeimynai Kūčios pasilikus atneš. Vergeta Kūčioj – tai kap Dievas būtų ažėjis.

Jos žodžius patvirtina 1919 metais gimusios Leonoros Trapikaitės iš Švenčionių prisiminimai: „Jei per Kūčias svečias ateina, tai šeimoje – didelė laimė. I per vienas Kūčias atėjo varginga senelė, apsikabinus krepšiais, i įsiprašė nakvynės. Su džiaugsmu jų priėmė, kad joj laimį šeimynai Kūčios pasilikus atneš. Vergeta Kūčioj – tai kap Dievas būtų ažėjis.“

Aušra Simoniukštytė, tyrinėjusi medžiagą apie elgetas, yra rašiusi, kad pastarųjų malda gali sugrąžinti sveikatą, nulemti gerą vedybinę sėkmę, padėti susilaukti vaikų, apsaugoti derlių nuo krušos ir perkūnijos. Nepagarba elgetai esą prišaukdavo baisias nelaimes.

„Todėl per didžiąsias kalendorines šventes elgetų malda – didžiausia dovana mirusiems. Žinoma, kad prie to prisidėjo ir pasakojimai apie kadaise elgeta pasivertusį, po Žemę vaikštinėjusį Dievą“, – pabrėžia N.Marcinkevičienė

Kūčiukai
Kūčiukai

„Pasakojo, kad kadaise Dzievas vaikščiojo po žemį apsirengis žebroku, bet ar gi gali būc prauda? Sako, kad nesjuoktai iš žebroko, jis gali padaryc, kad tu juoksies ir nenustosi...“ – etnologei sakė 1924 metais gimusi Stasė Karpavičienė iš Druckūnų kaimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min