– Kokia, jūsų manymu, turėtų būti tikra šventė?
– Šventė yra proga nusišypsoti. Neretai paskendę darbų sūkuryje neturime laiko net laisvesnėms temoms pokalbiams. O šventės yra galimybė pabendrauti su žmonėmis, pabūti kartu – tam jos ir skirtos.
Kalbant apie didžiąsias žiemos šventes, su nostalgija prisimenu savo vaikystės Kalėdas. Mūsų šeima buvo religinga, visada sėsdavome prie balta staltiese užtiesto kuklaus Kūčių stalo, visada švęsdavome šventas Kalėdas. Kaip ir visi vaikai, labai laukdavau Kalėdų. Tie prisiminimai likę visam gyvenimui.
Ir dabar Kalėdos mūsų šeimoje – ypatinga šventė. Tai ir susikaupimo metas, kai tarsi akimirką sustoji, peržvelgi, kas padaryta – juk dar vieneri metai praėjo. Tai laikas, kurį norisi skirti patiems artimiausiems žmonėms.
– Ar lietuviai – paniurėlių tauta, nemokanti atsipalaiduoti ir švęsti? Ką Jūs asmeniškai veikiate per Kalėdas – ir ką linkėtumėte veikti kitiems?
– Kiekvienas yra laisvas pasirinkti, kaip kokią šventę švęsti. Nedrįsčiau rekomenduoti. Lietuviai tikrai nėra paniurėliai. Klausimą reikėtų kelti kitaip: ar mūsų gyventojams visuomet pakanka lėšų šventėms? Galbūt bėda ta, kad dėl didelio nedarbo lygio tam tikra visuomenės dalis neturi galimybių švęsti. Tai jau yra problema.
Kūčias ir šv. Kalėdas visada sutinku šeimoje. Dabar, kai dukra Indrė turi savo šeimą, Kūčių vakarienę mes visi valgome su žento Evaldo tėvais, su kuriais puikiai sutariame ir šiltai bendraujame. Visi būname kartu – ir tėvai, ir vaikai. Šios Kūčios mūsų šeimai bus ypatingos, nes kartu su suaugusiais šeimos nariais prie Kūčių stalo sės ir mūsų beveik devynerių mėnesių anūkė Kamilė. Savo mamą planuoju aplankyti prieš didžiąsias šventes.
