Baltu fraku pasipuošęs Aleksiukas (akt. Vytautas Rašimas) nuo pirmųjų spektaklio minučių bendrauja su žiūrovais, pasakoja žiaurias istorijas, kurios ne vieno sėdinčio salėje odą priverčia pašiurpti, tačiau ilgai spyriojasi atskleisti savąjį siaubingo gyvenimo ar mirties pasakojimą. Tačiau nei vienam žiūrovui nesiryžus pasikeisti su juo vietomis, scenoje atgyja geležinkelio stoties restoranas. Vienas po kito iš praeities pasirodo ir kadaise buvusio prašmatnaus restorano darbuotojai: dainininkė, prostitutė, durininkas, padavėjas... Jie žodžiais ir dainomis aiškinasi savo pasibaigusio gyvenimo kryžkeles, kuriose ryškiausiai skamba žodžiai „meilė“ ir „mirtis“.
Klausantis žiaurių lietuviškų romansų, vienu metu tampa šiurpu ir juokinga. Tamsa, dūmai ir retkarčiais nugriaudintis isteriškas mirties juokas priverčia susigūžti, kol nepajunti, kad ir pats šypsaisi. Šiame spektaklyje tenka išgirsti ir šiurpių istorijų iš Jono Basanavičiaus tautosakos rinkinio „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“.
Juodojoje komedijoje, kurios siužete atskleista ir detektyvinė linija, vaidina Darius Auželis, Viola Klimčiauskaitė, Agnė Sunklodaitė, Dalius Skamarakas ir V. Rašimas.
Mistiškas spektaklis, kuriame, anot jo kūrėjų, balansuojama tarp linksmo liūdnumo ir absurdiško melodramiškumo, labai tinka ūkanotam rudeniui. Jautriam žiūrovui vertėtų prisiminti režisieriaus V. V. Landsbergio mintis, kad romansams būdingas jausmų ir gyvenimo spalvų sutirštinimas leidžia parodyti parodiją, kuri yra reikalinga ir būtina šioje mūsų gyvenamoje pykčio ir žiaurumo visuomenėje. Todėl kūrėjai atsargiai juokiasi iš aplinkui mus klestinčio žiaurumo, žiaurius žodžius ir kerštingus jausmus įpindami į švelnias romansų melodijas...
