Dabar populiaru
Publikuota: 2013 vasario 14d. 12:22

Geriausiu metų vertėju išrinktas Povilas Gasiulis: „Man brangiausias vertimas – pirmagimis „Rugiuose prie bedugnės“

Povilas Gasiulis
Asmeninio archyvo nuotr. / Povilas Gasiulis

Metų vertėjo krėslo premija už Johno Dos Passos romano „Manhatano stotis“ vertimą šiemet įvertintas Povilas Gasiulis kukliai džiaugiasi apdovanojimu, tikindamas, kad nežino kokybiško vertimo meistrystės paslapties. Tačiau Biržuose gyvenančio ir ilgus metus anglų kalbos mokytojo darbą dirbusio vertėjo nuopelnas – kelios dešimtys į lietuvių kalbą išverstų legendinių kūrinių, tokių kaip Jerome'o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, Ernesto Hemingway'aus „Fiesta“ ar Kurto Vonneguto „Skerdykla Nr.5“.

Knygų naujienas, konkursus, interviu su rašytojais ir naujausių knygų recenzijas rasite tinkle „Facebook“.

Kaip sutikote žinią, kad esate išrinktas geriausiu metų vertėju?

Ramiai. Metų vertėjo krėslo premija nereiškia, kad jos gavėjas „geriausias“. Ji skiriama vienam iš kelių pristatytų kandidatų ir tiek. Todėl dar labai neaišku, kieno vertimas pernai buvo iš tiesų geriausias. Tik nepamanykit, kad visai nesidžiaugiu ir nesijaučiu dėkingas.

Nors ir esate sakęs, kad dėmesio nemėgstate, vis dėlto jūsų išversti kūriniai (pavyzdžiui, J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, E. Hemingway'aus „Fiesta“ ir „Kam skambina varpai“ ar K.Vonneguto „Skerdykla Nr.5“ ir „Čempionų pusryčiai“) neišvengiamai įrašo jus į istoriją. Kuriuo savo vertimu labiausiai džiaugiatės, suteikęs galimybę jį perskaityti ir lietuviams?

„Įrašo į istoriją“ – skambiai pasakyta. Ir įrašo, ir išrašo... Vertimai, deja, sensta. Bet brangiausias man, nors ir netobulas, pirmagimis – Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“.

Pakomentuokite praėjusiais metais pasirodžiusių jūsų vertimų leidimus: Kurto Vonneguto „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“ ir Johno Dos Passoso „Manhatano stotis“, už kurį ir buvote įvertintas. Kuo jie jums buvo įdomūs ir svarbūs?

„Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“, aišku, ne „Skerdykla Nr.5“, bet vis dėlto Vonnegutas yra Vonnegutas, jį versti visada smagu. O „Manhatano stotį“ versti buvo įdomu dėl stiliaus įvairovės: čia yra ir poetinės prozos, ir vidinio monologo, ir netaisyklingos kalbos... Reikėjo, kaip čia gudriau pasakius, nuolat perjungti registrus. (Šypsosi)

Ilgą laiką anglų kalbos mokytojo darbas jums buvo pagrindinis, o vertimams skyrėte tik laisvalaikį. Kodėl vertimas nuo pradžių nebuvo jūsų pagrindinė veikla – juk turėjote puikų startą?

Kad vertimas taptų amatu? Ne, neturėjau nei tokios minties, nei galimybės.

Kokia, anot jūsų, yra vertimo meistrystės paslaptis?

Kad aš žinočiau tą paslaptį! Reikia klausti teoretikų arba meistrų (aš visai rimtai, nepalaikykit to ironija ar arogancija).

Esate prisipažinęs, kad vienai knygai išversti skiriate maždaug metus laikus – vadinasi, greito tempo šiam darbui vengiate? Ar vertimui jums reikia įkvėpimo, ar labiau padeda disciplina?

Man, tinginiui, disciplina būtina kaip arkliui botagas. (Šypteli)

Kokį kūrinį dabar svajojate išversti Lietuvos skaitytojams?

Normano Mailerio „The Naked and the Dead“ („Nuogieji ir mirusieji“).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

01:04
01:19
01:59

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min