Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Janina Lapinskaitė: su Algimantu Puipa nesame kaip du sulipę vyšniukai, viens nuo kito turime ir paslapčių

Janina Lapinskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Janina Lapinskaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Antradienį portalo 15min.lt konferencijoje svečiavosi režisierė, aktorė Janina Lapinskaitė. Sausio 13 d. šalies kino teatruose pasirodysiančiame Algimanto Puipos filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ J.Lapinskaitė įkūnys pagrindinę heroję Moniką.

Pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną sukurtame filme J.Lapinskaitė vaidina moterį, kuri apsiima globoti tris iš Vokietijos grįžusias prostitutes. J.Lapinskaitė yra ne tik šio pagal J.Ivanauskaitės knygą pastatyto filmo aktorė, bet ir antroji režisierė.

Režisieriaus A.Puipos žmona J.Lapinskaitė yra sukūrusi ir daugiau vaidmenų kine – aktorė pasirodė filmuose „Elzė iš Gilijos“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Rungtynės nuo 9 iki 9“. J.Lapinskaitė labiausiai pagarsėjo savo dokumentiniais filmais apie visuomenės paribiuose atsidūrusius žmones, keistuolius. Žymiausi režisierės filmai – „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, „Šokanti ant stogų“, vaidybinis filmas „Stiklo šalis“.

– Gerbiama Janina, kur smagiau dirbti – prie kameros ar filmavimo aikštelės centre? (Aurelija)

– Labai sunku pasakyti, kur yra tas centras. Visada įsivaizduoju, kai dirbu režisiere, esu centre. Tai geriau dirbti režisiere ir būti centre.

– Filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ atlikote pagrindinį vaidmenį, tai galima sakyti, jūsų didysis debiutas kine. Kaip jį vertinate? Ar jau matėte filmą, ar turėjote daug priekaištų sau?

– Visiškai baigto filmo aš nemačiau, nes ką tik atvežtos kopijos. Jei viskas bus gerai, rytoj pamatysiu pirmą techninę peržiūrą. Man toks jausmas, kai žmogus ateina ir ryte pažiūri į veidrodį, jis visada turi priekaištų sau. Beveik pusantros valandos žiūriu į veidrodį – į save. Turiu priekaištų sau, bet kaip yra iš tiesų, įvertins žiūrovas. Esu pakankamai savikritiška, bet ne visada tai išreiškiu, parodau.

JKAL4614
Janina Lapinskaitė

– Kodėl, jūsų manymu, verta užsukti į filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ peržiūrą? Bent jau man filmo aprašymas skamba niūrokai... (Povilas)

– Aš ir pati galvoju, kad norėtųsi daug šviesių spalvų, geros nuotaikos, siurprizų. Bet ši juosta irgi bus staigmena. Filmas nėra niūrokas, taip, jame pasakojama, kas vyksta gyvenime, mūsų istorijos yra ir filme. Net jei atrodo ištraukos niūrios, filmo finalas nėra niūrus. Siūlau užsukti į peržiūrą.

– Kaip jums sekėsi dirbti su jaunomis aktorėmis Migle, Elze, Giedre? Ar daug patarimų jos iš jūsų išgirdo? (Vaiva)

– Jei jos čia būtų, pasakytų, ar mano patarimai buvo naudingi. Filmą filmavome keistai, nuo galo, filmavimai truko dvejus metus. Ir kai susitikome po metų, filmavome pradžią, gerai supratome viena kitą. Aš ne tiek aktorinių patarimų galėjau duoti, bet disciplinos, techninių dalykų, kuriuos reikia žinoti filmavimo aikštelėje.

Noriu tikėti, kad kritikai blogą žodį sakys jį pamatavę, o ne tik todėl, kad filmas lietuviškas. Šįsyk nesu nusiteikusi, kad kritikai mus maišys su purvais.

– Ką galite pasakyti kritikams, kurie vėl maišys lietuvišką kiną su purvais, kad nuobodus, slegiantis, tamsus?.. (Ona)

– Ką aš galėčiau pasakyti... Pirmiausia, kad pamatytų filmą, ateitų ne pasiruošę kritikuoti, o pažiūrėtų į darbą, į kurį daug širdies įdėjo daugybė žmonių. Kartais, kai pasakome vienas kitam piktą žodį, nepamatuojame, kaip jis žeidžia. Noriu tikėti, kad kritikai blogą žodį sakys jį pamatavę, o ne tik todėl, kad filmas lietuviškas. Man yra tekę būti užsienyje, kino festivaliuose. Yra toks skausmas, kad kitame krante tavo darbas yra įdomesnis, sulaukia pamatuotos kritikos. Šįsyk nesu nusiteikusi, kad kritikai mus maišys su purvais.

– Teko girdėti, kad „Miegančių drugelių tvirtovė“ buvo filmuojamas su pertraukomis. Dėl ko taip buvo? Ar toks darbas su pertrūkiai nepakenkė jo kokybei? (Sniegas)

– Ne paslaptis, kad filmas yra pakankamai brangus menas. Jis buvo filmuojamas keistai, kaip jau minėjau. Gavome finansavimą artėjant vėlyvam rudeniui, tad pradėjome filmuoti antrą juostos pusę, situaciją, kuri yra susijusi su žiema. O kitų metų rugsėjį pradėjome filmuoti filmo pradžią. Iš dalies sunku dėl to, kad po pertraukos aktoriams sunku taip pat pasijusti. Kita vertus, laikas leido pataisyti klaidas, kurių galbūt buvo anksčiau. Tiek pasiruošimo metu, tiek filmavimų metu buvau antroji filmo režisierė. Formuojant grafiką buvo nelengva padalinti filmavimus į dvi pamainas.

VIDEO: 15min.lt konferencijoje režisierė, aktorė Janina Lapinskaitė

– Janina, kaip ruošėtės vaidmeniui? Gal jums teko pabendrauti su tikromis ar buvusiomis prostitutėmis? (Laima)

– Tas vaidmuo neatėjo iš labai toli, negaliu pasakyti, kad staiga „įšokau“ į tą vaidmenį. Kai buvo rašomas scenarijus, bendravau su režisieriumi apie Monikos charakterį. Mano kūryba dokumentinė, bet ji pasakoja apie vadinamuosius paribio žmonės, kurie nesako „filmuokit“ mus. Kurdama savo darbus, esu sutikusi tokio tipo žmonių. Sužinojusi, kad atliksiu tokį vaidmenį, daugiau bendravau ne su pačiomis tokiomis merginomis, bet su žmonėmis, kurie yra susiję su jų gyvenimais.

– Kodėl, jūsų manymu, moterys ir merginos pardavinėja savo kūną? Ar jos yra per silpnos, kad pasipriešintų suteneriams, ar joms tai patinka, o gal manote, kad yra kitų priežasčių? (Virgis)

Nežinau, ar esu jo mūza, bet tada tai prasiveržė ir Algimantas nutapė pirmą savo paveikslą.

– Dabar yra tiek daug televizinių pokalbių laidų, interneto diskusijų, kur svarstoma, kodėl moterys taip elgiasi. Priežastys asmeninės. Turbūt viena pagrindinių priežasčių – noras gyventi geriau, nei gyveni šią minutę. Ne iš bado. Kai atsiverti žurnalus, matai daug blizgučių, matai pasipuošusias moteris, atrodo, kad tokia išvaizda lemia laimę. Tad nenuostabu, kad merginos provincijoje mano, kad tokiu keliu gali pasiekti savo laimę. Manau, yra ir tokių moterų, kurios dėl to patiria malonumą, turi tokio poreikio, bet jų nėra daug. Yra moterų, kurios į šį verslą įkliuvo netikėtai, tai yra patys skaudžiausi momentai. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ yra trys istorijos, kuriose yra skirtingų elementų.

– Kokį įspūdį jums paliko J.Ivanauskaitės kūryba? Ar sunku įkūnyti jos kurtus personažus? (Jurga)

– Negaliu pasakyti, kad aš esu viena didžiausių jos kūrybos gerbėjų. J.Ivanauskaitė man labai įdomi kaip asmenybė, o kūryba įdomi buvo tiek, kiek reikalinga ekranizacijai. Kalbant apie „Miegančių drugelių tvirtovę“, jame nėra pažodinio pasakojimo to, kas buvo J.Ivanauskaitės romane. Tai būdinga visoms A.Puipos ekranizacijoms. Tačiau jos darbai buvo geras įkvėpimas kurti filmą, vaidmenis.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Janina Lapinskaitė
Janina Lapinskaitė 15min.lt redakcijoje

– Kokia yra J.Ivanauskaitės vaizduojama Monika? Ką bendro ji turi su jumis? (Liepa)

– Pagal amžių J.Ivanauskaitės Monika yra šiek tiek jaunesnė, maždaug 45-erių. Mano sukurta Monika gali būti priimtoms merginoms mama. Romane Monika turi dukrą, o filme ji bevaikė, tad tos priimtos merginos yra bandymas pajusti, ką reiškia turėti vaikų. Man nesvetimas šis vaidmuo, jei būtų svetimas, nebūčiau jo ėmusis. Daugeliu atveju aš būčiau pasielgusi kaip ji. Net priimčiau gyventi merginas, jei būtų tokia situacija susiklosčiusi, kaip Monikai.

– Ar yra minčių dar vienai J.Ivanauskaitės romano ekranizacijai? (Upė)

– Kiek žinau, kol kas ne.

– Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ prasideda niūria apokalipsės nuojauta. Daug kur skelbiama, kad 2012 metais įvyks pasaulio pabaiga. Ką jūs apie tai manote? (Dangira)

– Kartais galvoju, kad kiekvieno žmogaus gyvenime ta pasaulio pabaiga gali nutikti netikėtai ir ji nebūtinai susijusi su fizine mirtimi. Žmonių gyvenime įvyksta tokie svarbūs lūžiai, skausmai ir netektys, kurie, sakoma, yra blogiau nei pasaulio pabaiga. Aš tikiu likimu ir galvoju, jei yra lemta tai pasaulio pabaigai įvykti, kažką pakeisti mūsų planetoje, vadinasi, taip ir bus. Neskaičiuoju žvaigždžių, nežiūriu horoskopų, bet tikiu, kad ir mano gyvenime yra tokių vingių, kurių nenoriu žinoti, todėl neinu pas burtininkes. Man patinka netikėtumai, tad manau, jei pasaulio pabaiga įvyks, bus vis smagiau, kad ji nutiks visiems kartu.

– Ar filmavimo aikštelėje kūrybinė grupė dažnai girdi jūsų kūrybinius ginčus su vyru režisieriumi A.Puipa? (Alanta)

– Filmavimų aikštelėje, ko gero, labai retai girti. Jei reikia ginčytis, atrandame jiems laiko ne aikštelėje. Kūrybinių ginčų buvo, bet jie nepikti. Filmavimo aikštelėje tam nėra laiko, rudens, žiemos dienos buvo labai trumpos, tad ginčydavomės iki arba po filmavimo. Ginčai persikeldavo į namus. Tie, kas yra dirbę kine, ar aktoriai, ar žmona ir vyras, žino, kad viskas turi būti nuspręsta iki filmavimo pamainos.

– Ar sunku vyrui ir žmonai dviese būti kartu ir dirbant, ir namuose? Kas jums padeda neatsibosti vienas kitam? (Agota)

– Mes su tuo pačiu vyru kartu pragyvenom virš 30 metų. Neturėjau laimės ar nelaimės pajusti, ką reiškia gyventi su gydytoju ar finansininku. Aš taip pripratau, kad neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. O gyventi kartu... Yra sunku, bet labai įdomu. Kuo sunkiau, tuo ilgiau kartu gyveni. Nors žmonės ir sako, kad vienas kitą myli, lengva nebūna. Mes turime sodybą, kurioje visiškai pasikeičia darbo principas, aš raviu daržą, Algimantas skaldo malkas. Išmokau malkas skaldyti ir aš. Mūsų darbas skirtingas. Mes ne visą laiką būnam kaip du sulipę vyšniukai, kiekvienas turime savų paslapčių.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Janina Lapinskaitė
Janina Lapinskaitė

– Kaip jaučiatės būdama A.Puipos mūza – jūs vaidinate ne tik jo filmuose, bet ir esate vaizduojama jo paveiksluose... (Liucija)

– (Juokiasi) Kalbant apie paveikslą, nebuvo taip, kad jis sėdėjo ir svarstė, su kokiais mūzos sparnais nusileis jo žmona. Jis prieš Jonines, kurios mums yra svarbi šventė, norėjo man kažką gražaus padovanoti. Būdamas sodyboje ir dėl to, kad neturi automobilio, negalėdamas pabėgti nutapė man tokią dovaną. Nežinau, ar esu jo mūza, bet tada tai prasiveržė ir Algimantas nutapė pirmą savo paveikslą.

– Kaip vertinate šių metų kino sensaciją – filmą „Tadas Blinda. Pražia“? (Eligijus)

– Jei filmą pažiūrėjo tiek žiūrovų, juk jų niekas nevaro varu. Filmą įvertino žiūrovas. Lietuviškame kine tokio žanro, tokio populiarumo dar nebuvo. Noriu tikėti, kad jeigu prieš kažkiek laiko, kai pasirodė „Zero“ ir po to sekė daug jaunų režisierių bandymų kurti filmus su keiksmažodžiais, norėtųsi tikėti, kad dabar bus daug filmų su kaskadininkų triukais ir gražiais aktoriais. Tai man patinka kur kas labiau nei keiksmažodžiai.

– Ar jus džiugina dabartinė lietuviško kino situacija? Ar jame matote kokių nors pragiedrulių? (Viktoras)

– Nedžiugina. Bet nematau ir skęstančio laivo, iš kurio bėgtų pelės, šiuo atveju – kūrėjai. Jie neieško kitų darbų, nesusitaiko su karčia realybe. Vienas pagrindinių dalykų – finansai. Žmonės, kurie dirba kine, kartais galvoja su pavydu apie kitus menininkus – dailininkus, rašytojus. Filme gali kiek nori sugalvoti, bet jei nebus pinigų, tai teliks fantazija. Turint galimybių kurti daugiau filmų per metus, sulauktume skirtingesnio stiliaus ir žanrų. Šiandien sunku būti optimiste, nes kol kas vis blogiau ir blogiau.

Neneigiu, kad serialai turi egzistuoti televizijoje, bet į britų sukurtus serialus žvelgiu su pavydu, nes ten jų lygis pakankamai aukštas.

– Ar lietuviško kino pasaulyje yra susiskaldymas į vadinamuosius „klanus“? (Prodiuseris)

– Nežinau, ar tai galima pavadinti klanais, nes ne taip daug žmonių dirba lietuviško kino pasaulyje. Kiekvienoje grupėje kur yra žmonės, jie turi skirtingas sampratas. Tai – ne klanai, o žmonės, turintys skirtingą požiūrį. Tai yra normalu, taip yra ir dailininkų gretose. Apie save galiu pasakyti tiek, kad niekuomet nesakau, jog nemėgstu žmogaus. Man nepatinka vienas ar kitas darbas. Tai – ne klanai, o mažos balelės.

– Janina, kada išvysime jūsų autorinių darbų? Kokį filmą dabar kuriate? (Artūras)

– Kadangi šie metai buvo daugiau skirti kitiems darbams, filmavimų planuose kol kas nėra, bet yra pateiktos paraiškos, laukiu galimybės. Jei pasiseks, kitąmet bus nauji darbai. Mano močiutė sakydavo, nesakyk to, ko tikrai nežinai, nes velnias stovi už kampo ir nuneš tavo žodžius. Nesakysiu apie ką, bet svajonę turiu. Tai – dokumentinis filmas.

– Kaip jūsų sūnūs vertina naujausią jūsų ir jūsų vyro kūrybą? Ar kartais pažeria kritikos? (Kritikas)

– Vienas iš sūnų dirbo filmavimo grupėje, jis yra vadybininkas, jis buvo vykdantysis prodiuseris. Tai galėjo žerti tik kūrybinės grupės kritiką. Antrasis sūnus filmo dar nėra matęs, tad nekritikavo. Negaliu pasakyti, kad mūsų suaugę sūnūs visada sako, kad jiems patinka vien dėl to, kad kažką padarė jų tėvai. Jie per ilgai gyveno kūrybinėje atmosferoje, tad jie apskritai nesako „patinka“ ar „nepatinka“, jie kitaip išreiškia savo emocijas.

– Ar palaikote ryšius su savo filmų herojais, ar domitės, kaip jiems sekasi? Ar Dailės akademijos pozuotojos vis dar pozuoja studentams? (Karolina)

– Kartais pagalvoju, kad ekrane mano dokumentinių filmų herojai gyvena ilgiau negu gyvenime. Neseniai turėjau savo 5-ių filmų retrospektyvą Jerevane, Armėnijoje, vykusiame kino festivalyje. Pagalvojau, kad daug herojų jau nebėra. Pozuotojos Ramutės nebėra. Su pirmųjų filmų herojais ryšių nepalaikau, filmų jau per daug, tad vieni keičia kitus.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Janina Lapinskaitė
Janina Lapinskaitė

Mano juostose nėra režisieriaus ir aktoriaus santykiai, mes praktiškai kartu gyvename. Bet normalu, kad po laiko, kaip ir su artimaisiais vėsta santykiai. Su paskutinio filmo „Traukinys stovi 5 minutes“, „Šokanti ant stogų Rūta“ herojais palaikome ryšius. Mano žymusis Venecijus kažkaip nutrūko, po to kai vedė naują žmoną, pradėjo naują gyvenimo etapą.

– Kokiais užsienio kūrėjais žavitės? Kokius filmus, jūsų manymu, yra privaloma išvysti kiekvienam išsilavinusiam ir kinu besidominčiam žmogui? (Justinas)

– Man tikrai sunku atsakyti, juk net studentai, gavę privalomą sąrašą filmų iš kino istorijos dėstytojos, susiėmę už galvų sako „kaip daug“. Sunku pasakyti, kad vieną ar kitą filmą peržiūrėjęs pajusi kino pulsą. Man patinka aktoriai. Man labai patinka Meryl Streep. Ji moka nerodydama atskleist labai daug. O norintys pajusti kino raidą turėtų pamatyti bent 100 filmų.

– Ar žiūrite lietuviškus serialus? Kokią nuomonę esate apie juos susidariusi? (Žiūrovė)

– Kažkada žiūrėjau pirmuosius serialus, bet net pavadinimo nepamenu. Galbūt neturiu laiko ar nenoriu savo laiko leisti šiek tiek beprasmiškai. Neneigiu, kad serialai turi egzistuoti televizijoje, bet į britų sukurtus serialus žvelgiu su pavydu, nes ten jų lygis pakankamai aukštas. Klausiu režisūrą baigusių studentų, kodėl jie nerežisuoja serialų...

Negalėčiau neigti serialų, pykti ant aktorių. Gyventi reikia. Bet visada suprantama, kad ieškant aktorių filmams, norėjosi pirmiausia tų veidų, kurie nešmėžuoja serialuose, neturi uždėto kodo. Gerbiu Valentiną Masalskį, kuris piktai kalba apie serialus ir juose niekada nevaidino. Bet gerbiu ir Mertiną, kuris serialuose vaidina gerai.

Bado dietos nėra. Turbūt visos šeimos Lietuvoje surenka Kūčių stalą, kad ir iš paskutinių pinigų.

Aš norėčiau, kad serialų būtų daug mažiau ir kad jie būtų kokybiškesni, tokie kaip mano žiūrimi anglų ar rusų. Man patinka serialai detektyvine tema, nes jie turi užbaigtumą, pabaigą. Gyvenime neskaitau detektyvų, bet kriminaliniai serialai man patys smagiausi. Tik neišėjo pažiūrėti „Kas nori nužudyti Mia?“, bet turbūt jis ne toks kriminalinis, kaip man norėtųsi.

– Kokie, jūsų manymu yra išties talentingi jaunieji Lietuvos kino aktoriai? Su kuriais iš jų norėtumėte sukurti filmą? (Grinčas)

– Jaunų aktorių jaunystė taip greit prabėga. Ką tik buvęs jaunas aktorius Gavenonis jau nebe toks ir jaunas. Jaunimas neturi kur parodyti savo sugebėjimų, tarsi neatsiskleidę, nors daugumą jų matome serialuose. Šiandien negaliu pasakyti, su kuriais aktoriais norėčiau dirbti filmavimo aikštelėje. Pagal situaciją. Kaip ir dabar atsitiko su trimis merginomis filme. Miglė Polikevičiūtė buvo jau užsitarnavusi pagarbą scenoje, o paaiškėjo, kad ji tokia ir ekrane. Man gaila, kad jauni aktoriai neturi galimybių pademonstruoti sugebėjimus ekrane.

– Ar jūsų namuose jau jaučiasi Kalėdos? Su kokiomis nuotaikomis šiemet jas pasitinkate? Ar sočios lietuviško kino kūrėjų šventės? (Vaiva)

– Šiandien kaip tik pagalvojau, kad man niekas nieko nepadovanojo. Matyt, nuo vaikystės man reikia gauti dovanų ar pradėti ruošti Kūčių vakarienę. Šiomis dienomis atvažiavo mano anūkė, tai buvo pirmoji dovana. O dėl sotumo... Bado dietos nėra. Turbūt visos šeimos Lietuvoje surenka Kūčių stalą, kad ir iš paskutinių pinigų. Silkė pabrango, visas maistas pabrango. Panorau valgyti silkę, kokią valgiau vaikystėje. Po daugelio metų pradėjau pirkti neišdorotą silkę su galva, jau silkių įsigijau. Tad šventės jau jaučiasi, nors ir nelabai.

–  Ar filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“ rekomenduosite pažiūrėti savo studentams?

– Taip. Kadangi studento kalėdinis ir pokalėdinis krepšelis yra labai menkas, vargu ar galima pakviesti juos žiūrėti labai brangiai. Bet stengsiuosi parodyti technines peržiūras. Bijoti parodyti, ką pats sukūrei, tai būtų smulku ir žema. Jei jie turės pastabų, manau, normaliai išgirsiu kaip aktorė, o A.Puipa, kaip režisierius. Manau, diskusija bus.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Janina Lapinskaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Janina Lapinskaitė

 

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min