Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofas Stanislovas Juknevičius: Nusigręžiame nuo Dievo, bet neturime kuo jį pakeisti

Lietuvos lenkai surengė piketą prie JAV ambasados.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Tikėjimas
Šaltinis: Atgimimas.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Filosofas dr. Stanislovas Juknevičius sako: absoliučios pasirinkimo laisvės būtų neįmanoma pakelti.

– Vie­nu iš vi­suo­me­nės mo­der­nu­mo po­žy­mių lai­ko­mas pa­lan­kus po­žiū­ris į eu­ta­na­zi­ją. Ta­čiau kai ku­rie moks­li­nin­kai tei­gia, kad sie­kis įtei­sin­ti eu­ta­na­zi­ją reiš­kia stip­rė­jan­čią mir­ties bai­mę. Kaip čia su­si­klos­tė, kad lais­vė­da­mas, mo­der­nė­da­mas ir, ga­li­ma bū­tų ma­ny­ti, ge­riau pa­sau­lį bei sa­ve pa­sau­ly­je  su­vok­da­mas mo­der­nus žmo­gus vis la­biau bi­jo mir­ties?

– Va­ka­ruo­se tik­rai links­ta­ma pri­pa­žin­ti tei­sę į eu­ta­na­zi­ją. Bet tai ne­reiš­kia, kad to­kia ten­den­ci­ja yra ge­ra.

– Ko­dėl? Juk tvir­ti­na­ma, kad tai – hu­ma­niš­kas bū­das nu­trauk­ti žmo­gaus kan­čias, kai ki­taip jam pa­dė­ti ne­bė­ra vil­čių.

– Kuo žmo­gus la­biau bi­jo mir­ties, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad jis ban­dys žu­dy­tis. Tai ga­li skam­bė­ti pa­ra­dok­sa­liai, bet mo­ty­vai taip ap­si­spręs­ti – su­pran­ta­mi. Ta­čiau sie­ky­je iš­veng­ti to­kios baig­ties, kai nuo žmo­gaus jau be­veik nie­kas ne­be­pri­klau­so, sly­pi ir ne vie­na blo­gy­bė, už­go­žian­ti įsi­vaiz­duo­ja­mą ra­cio­na­laus spren­di­mo nau­dą.

– Ko­kios tos blo­gy­bės?

– Gal pa­ti di­džiau­sia jų – kad mes sie­kia­me tap­ti sa­vo li­ki­mo šei­mi­nin­kais.

– Jau įsi­vaiz­duo­ju di­džiu­lį cho­rą jums prieš­ta­rau­jan­čių: žmo­gus pri­va­lo bū­ti sa­vo li­ki­mo šei­mi­nin­kas.

– Yra pa­čių įvai­riau­sių po­žiū­rių į žmo­gaus ga­lių ri­bas. Iš gam­ta­moks­li­nių po­zi­ci­jų, ku­rių da­bar Va­ka­ruo­se pri­im­ta lai­ky­tis, ži­no­ma, eu­ta­na­zi­ja – ra­cio­na­lus spren­di­mas. Re­li­gi­jos po­žiū­riu eu­ta­na­zi­ja ne­pri­im­ti­na. Nors bet koks re­li­gin­gas žmo­gus pri­tars nuo­mo­nei, kad fi­zi­nės kan­čios tin­ka veng­ti vi­sais įma­no­mais bū­dais. O jų, efek­ty­vių me­di­ka­men­ti­nių, da­bar tik­rai yra. Tai reiš­kia, kad ga­li­ma ap­si­ei­ti ir be eu­ta­na­zi­jos, ir be kan­čių. Jei mes su­ta­ria­me, kad eu­ta­na­zi­ja ga­li­ma, tai tuo­met ky­la klau­si­mas: ka­da, ko­kiu mo­men­tu, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis, kas nu­spren­džia ir taip to­liau. Taip at­lais­vi­na­mas ke­lias  vi­siš­kai ne­var­žo­mai dis­po­nuo­ti sa­vo gy­vy­be.

– O mo­ky­mai to­kios ga­li­my­bės ne­nu­ma­to. Ko­kia ši­to drau­di­mo pras­mė?

– Pa­grin­džia­ma taip: žmo­gus at­ei­na į pa­sau­lį vyk­dy­ti jam skir­tą mi­si­ją, ku­rios jis gal net ne­la­bai su­vo­kia, bet bū­tent ta mi­si­ja su­tei­kia žmo­gaus gy­ve­ni­mui fun­da­men­ta­lio­sios pras­mės.  Už­tat tuo la­biau jis ne­ga­li sa­va­va­liš­kai „pa­si­trauk­ti iš pos­to“. Pas­ku­ti­nis Kris­taus iš­tar­tas žo­dis bu­vo „at­lik­ta“. Per kan­čias, kaip ži­no­me, bet at­lik­ta iki ga­lo.

– Ar ga­li mir­ties bai­mė iš tie­sų reikš­ti bai­mę gy­ven­ti?

– Kai kam – taip.  Bet aš tų dvie­jų bai­mių tie­sio­giai ne­sie­čiau.

– Tai gal jos abi sie­ti­nos su se­ku­lia­ri­zuo­tai vi­suo­me­nei pri­ski­ria­mu gy­ve­ni­mo pras­mės pra­ra­di­mu? To­kį reiš­ki­nį kon­sta­tuo­ja ne vie­nas moks­li­nin­kas ar in­te­lek­tu­a­las.

– Iš tie­sų yra iš­ti­sos mo­kyk­los, ku­rios apie tai kal­ba, fi­lo­so­fai. Fran­klis, pa­vyz­džiui, įve­da ter­mi­ną „eg­zis­ten­ci­nis va­ku­u­mas“.  Dau­ge­lio, taip pat ir ma­no ma­ny­mu – tai se­ku­lia­ri­za­ci­jos, to­li­mo nuo re­li­gi­jos, pa­sek­mė. Mes kra­to­mės Die­vo, bet ne­tu­ri­me jam ly­gaus pa­kai­ta­lo.

– Ki­ti tuoj pat pa­prieš­ta­rau­tų: vis­kas ne taip, da­bar kaip tik ir be re­li­gi­nio ti­kė­ji­mo yra dau­gy­bė uni­ver­sa­lių prie­lai­dų žmo­gaus bū­čiai įpras­min­ti.

– Prieš­ta­ra­vi­mų tie­siog ne­ga­li ne­bū­ti, nes žmo­nės ne­vie­no­dai su­pran­ta gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Vi­sais lai­kais bu­vo žmo­nių, ku­riems vi­siš­kai už­te­ko dau­giau ar ma­žiau sklan­daus kas­die­nio gy­ve­ni­mo. Pa­val­gy­ti, iš­ger­ti, ge­rai už­si­dirb­ti, gra­žų na­mą pa­si­sta­ty­ti... Bet ša­lia jų vi­sa­da yra žmo­nių, ku­rie tu­ri ki­tų, mo­ra­li­nio, re­li­gi­nio po­bū­džio, po­rei­kių. Pas­ta­rų­jų, ku­rie taip pat yra vi­suo­me­nės da­lis – ge­ro­kai ma­žiau. Bet bū­tent jie ryš­kiau­siai ma­to ap­link at­si­ve­rian­tį eg­zis­ten­ci­nį va­ku­u­mą.

– Ta­čiau tarp to­kių, pa­sa­ky­čiau, ne­bui­ti­nių žmo­nių...

– Mas­low juos va­di­na trans­cen­de­rais. Vi­sus ki­tus – prag­ma­ti­kais.

Ab­so­liu­čios pa­si­rin­ki­mo lais­vės nė­ra ir ne­ga­li bū­ti

– ... taip, bet tarp tų trans­cen­de­rų yra ir to­kių, ku­riems rū­pi ne tiek dva­si­nė gy­ve­ni­mo pil­nat­vė, kiek kas­die­nės vi­suo­me­nės tar­pu­sa­vio są­vei­kos me­cha­ni­kos to­bu­li­ni­mas de­mo­kra­tijos, to­le­ran­ci­jos, žmo­gaus tei­sių ir pa­na­šio­mis prie­mo­nė­mis. O ypač vi­so­ke­rio­pai iš­ke­liant pa­si­rin­ki­mo lais­vės gė­rį. Gal tik­rai to­kia lais­vė vi­suo­ti­nai siek­ti­na?

– Ab­so­liu­čios pa­si­rin­ki­mo lais­vės nė­ra ir ne­ga­li bū­ti.

– Ko tuo­met ver­tas jos sie­kis? Iš kur jis ky­la nie­ko ne­pai­sy­da­mas?

– Jis ky­la iš sek­liai su­pras­to pa­si­rin­ki­mų lau­ko. Iš tie­sų ga­vęs to­kią ab­so­liu­čią pa­si­rin­ki­mo lais­vę žmo­gus aiš­kiai ri­zi­kuo­tų jos ne­pa­kel­ti.

– O dar ri­zi­kuo­tų ir pra­ras­ti pras­mės orien­ty­rą? Čia na­tū­ra­liai vėl me­tas grįž­ti prie re­li­gi­jos. Jau kal­bė­jo­me, kad vi­suo­me­nių se­ku­lia­ri­za­vi­ma­sis įlei­džia į jas be­pras­my­bės jaus­mą. O juk re­li­gi­ja – taip pat ir tam tik­rų kon­kre­čių ri­bo­ji­mų sis­te­ma. Iš­ei­tų, ne vien lais­vė, bet ir jos ri­bos rei­ka­lin­gos gy­ve­ni­mo pras­mei skleis­tis?

– Sun­ku su tuo ne­su­tik­ti... Bet ar ne per gi­liai mes čia bren­da­me?..

– Nė kiek ne­abe­jo­ju, kad tarp „At­gi­mi­mo” skai­ty­to­jų yra ir to­kių, ku­riems rū­pi ne vien ban­ki­nės afe­ros ir ener­ge­ti­nė ne­pri­klau­so­my­bė. Ma­nau, jiems taip pat rū­pi ir Jū­sų moks­liš­kai nag­ri­nė­ja­ma vi­suo­me­nės dez­in­teg­ra­ci­ja ir as­me­ny­bės vien­ti­su­mo ero­zi­ja. Ir vėl: šios ten­den­ci­jos taip pat sie­ja­mos su vi­suo­me­nės se­ku­lia­rė­ji­mu.

Žmo­gus pri­vers­tas vis la­biau kliau­tis tik pats sa­vi­mi

– Iš tie­sų tra­di­ci­nė­se vi­suo­me­nė­se žmo­gus su­vok­da­vo sa­ve kaip da­lį daug di­des­nės, vi­sa ap­rė­pian­čios vi­su­mos. Kaip da­lį gam­tos, da­lį tau­tos, šei­mos, da­lį Die­vo su­kur­to pa­sau­lio. O Nau­jai­siais lai­kais ta vi­su­ma vis trau­kia­si. Žmo­gus pri­vers­tas vis la­biau kliau­tis tik pats sa­vi­mi. Aš jau esu ra­šęs, kad Lie­tu­vo­je šis pro­ce­sas stip­rus kaip re­tai kur pa­sau­ly­je.

– Kuo jis pa­vo­jin­gas?

– Jis ve­da į žū­tį. Žmo­gus – so­cia­li­nė bū­ty­bė ir be ben­druo­me­ni­nių sai­tų tie­siog ne­ga­li įvyk­ti. O žmo­gaus pa­są­mo­nė juk ir to­liau lie­ka in­te­grali, ben­druo­me­ni­nė, to­dėl  jos spau­di­mas į in­di­vi­du­a­liz­mą su­kan­čiam žmo­gui tik di­dė­ja. Kar­tais žmo­nės to spau­di­mo ne­be­at­lai­ko.

– Bet il­gais pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais nuo­lat su­si­du­ria­me su ban­dy­mais neut­ra­li­zuo­ti dez­in­teg­ra­ci­jos ža­lą. Vie­nas pa­vyz­džių – pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės gė­rio iš­aukš­ti­ni­mas.  Ne­jau pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė taip pat ne­pa­jė­gi su­stab­dy­ti as­me­ny­bės vien­ti­su­mo iri­mo?

– Ži­no­ma, va­di­na­mo­ji pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė yra daug ge­riau nei ato­mis­ti­nė, iš­si­skai­džiu­si. Bet dez­in­teg­ra­ci­ja yra taip to­li pa­žen­gu­si, kad, kaip jau ir sa­kiau, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je pi­lie­ti­nės ben­druo­me­nės idė­ja pri­gy­ja la­bai sun­kiai. Ma­tyt, taip yra to­dėl, kad tai – tik ban­dy­mas at­gai­vin­ti tai, kas jau bu­vo ir ne­su­stab­do­mai nyks­ta, o ne koks nau­jas iš­ra­di­mas, ku­rį pri­tai­ky­ti rei­kia tik at­kak­lių pa­stan­gų. Bet tos pa­stan­gos ne­be­adek­va­čios iš prin­ci­po. Jei­gu mes pa­vyz­džiu ima­me Va­ka­rų pi­lie­ti­nes vi­suo­me­nes, tai tu­ri­me su­pras­ti, kad jos ten stip­rios ne tiek dėl kie­no nors no­va­to­riš­kos va­lios pa­stan­gų, kiek dėl at­spa­res­nės tra­di­ci­jos, dėl kol kas ne­iš­ny­ku­sio tu­ri­nio. O mes dau­giau rū­pi­na­mės for­ma, ma­ny­da­mi, kad tu­ri­nys ją už­pil­dys tar­si sa­vai­me.

– Tai per­spek­ty­vos...

– Per­spek­ty­vos ne itin džiu­gi­nan­čios. Dez­in­teg­ra­ci­ja ne­su­stab­do­ma. Net ir Va­ka­ruo­se. O Lie­tu­vo­je jau nė­ra ko ir stab­dy­ti, nes ji jau be­veik įvy­ku­si. Bet ir JAV, pa­ste­bė­ta, žmo­nės kėg­li­nė­se ima žais­ti pa­vie­niui. Jiems jau ne­be­rei­kia žai­di­mo part­ne­rių, ko­man­dos. O ben­dra­vi­mas ke­lia­si į in­ter­ne­tą. So­cia­li­ne pras­me in­ter­ne­ti­nę ben­druo­me­nę ga­li­ma lai­ky­ti apy­tiks­liu re­a­lios ben­druo­me­nės ati­tik­me­niu su tam tik­rais iš­skir­ti­niais bruo­žais. Vie­nas to­kių bruo­žų – ga­li­my­bė ma­ni­pu­liuo­ti sa­vo so­cia­li­niu sta­tu­su ir žais­ti so­cia­li­nius vaid­me­nis. Psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu – tai su­ro­ga­tas.

– O kai žmo­gus sa­ko: esu gi­liai ti­kin­tis, bet Baž­ny­čia man ne­rei­ka­lin­ga, aš su Die­vu ben­drau­ju be tar­pi­nin­kų, tai ką tai reiš­kia?

– Spi­no­za yra sa­kęs: tai, ką Pau­lius kal­ba apie Pet­rą, man dau­giau pa­sa­ko apie Pau­lių, o ne apie Pet­rą.  

– Tai, ką su­ži­no­me apie kal­ban­čius prieš Baž­ny­čią ar­ba jos svar­bą men­ki­nan­čius  ti­kin­čiuo­sius?

– Abe­jo­ju, ar to­kie žmo­nės ga­li bū­ti gi­liai ti­kin­tys. Nuo tam tik­ros ti­kė­ji­mo pa­ko­pos ran­da­si aiš­kus re­li­gi­nės ben­druo­me­nės reikš­mės su­pra­ti­mas, po­rei­kis įsi­lie­ti į ben­drą srau­tą.

– O jei aš gar­bi­nu Per­kū­ną drau­ge su sa­vo ben­dra­ti­kiais? Gal nau­jo­ji pa­go­ny­bė ska­tin­ti­na, nes bu­ria žmo­nes?

– So­cia­li­nių ry­šių stip­ri­ni­mo po­žiū­riu tai gal ir ge­ras da­ly­kas. Ta­čiau var­gu ar ga­li Me­dei­na pra­bil­ti žmo­gui, o Kris­tus ga­li.

– Bet Kris­tus vis ty­li, o Ži­že­ką kal­bant gir­džiu nuo­lat...

– Kas kam... Jei­gu gir­di­te Ži­že­ką, tai pir­myn pas­kui jį.

Atgimimas.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min