Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaclovas Augustinas: choro gyvybę palaiko nuolatinės pastangos

Nacionalinė kultūros ir meno premija choro „Jauna muzika“ meno vadovui ir dirigentui V.Augustinui skirta „už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą“.
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr. / Nacionalinė kultūros ir meno premija choro „Jauna muzika“ meno vadovui ir dirigentui V.Augustinui skirta „už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą“.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Galbūt kai kurie mūsų, vedini sovietinio palikimo, chorą ir supranta kaip saviveiklininkų būrelį, tačiau tokių nuostatų nesibaiminame, nes turime ir kitaip mąstančių klausytojų“, – teigia kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiuo pokalbiu tęsiame interviu ciklą su šių metų premijos laureatais.

– Sužinojęs, kad tapote Nacionalinės premijos laureatu, teigėte, jog tai parodo, kad dirbta buvo ne veltui. Tačiau tą „ne veltui“, matyt, jau anksčiau jautėte ir iš jūsų vadovaujamo choro „Jauna muzika“ klausytojų? Nelengva suskaičiuoti, kiek kartų choras yra laimėjęs įvairius tarptautinius konkursus, bet svarbu paminėti, kad 1989 metais susikūrusi „Jauna muzika“ po ketverių metų pripažinta geriausiu Europos choru.

– Estetinį pasitenkinimą ir klausytojų pripažinimą mes jautėme jau seniai. Tačiau turėčiau pasakyti, kad bet kokio choro gyvavimas susiklosto etapais. Pradžioje, kaip naujo, bręstančio kolektyvo, mūsų laukė konkursų etapas. Tai yra svarbus ir reikalingas etapas, kurį vainikavo 1993 metais laimėtas Didysis Europos prizas. Choro sėkmė ir gyvybingumas priklauso nuo to, kaip strateguosi kitus etapus.

– Tuomet kaip chorui nesustoti tobulėti? Rinktis vis sudėtingesnius kūrinius? Bendradarbiauti su šiuolaikiniais kompozitoriais? Ieškoti netradicinių raiškos formų?

– Jeigu pasirinksi kryptį, kad „kuo tolyn, tuo sudėtingesni kūriniai“, atsidursi begalybėje. Pastangos turi būti kreipiamos kitur. Pirmiausia į choro dainininkų motyvaciją. Turi jiems siūlyti įdomius kūrinius, koncertus, festivalius, kitas programas, nes choro sėkmė priklauso nuo vidinės atmosferos tiek drausmės, tiek meninės motyvacijos požiūriu. Be nuolatinio darbo, nuolatinių pastangų choras netobulėtų, nepalaikytų gyvybės. Sakyčiau, kad čia yra kaip šeimoje – neužtenka tos meilės, kuri liepsnoja žmonėms besituokiant. Būtina tą meilę nuolat puoselėti.

– Jeigu kalbėtumėme apie chorinę muziką, ar klysčiau teigdamas, jog dalis mūsų ją iki šiol suvokia kaip konservatyvų žanrą? Kad chorą mes vis dar įsivaizduojame kaip kažkur kultūros namuose susirenkantį būrelį?

– Džiaugiuosi dėl to, kad pakanka ir tokių klausytojų, kuriems choras yra toks pat įdomus ir gyvybingas, kaip, tarkim, kamerinis orkestras ar gera roko grupė. Galbūt kai kurie mūsų, vedini sovietinio palikimo, chorą ir supranta kaip saviveiklininkų būrelį, tačiau tokių nuostatų nesibaiminame, nes turime ir kitaip mąstančių klausytojų ratą, kurie klausosi, stebi procesus ir orientuojasi chorinėje muzikoje.

Be nuolatinio darbo, nuolatinių pastangų choras netobulėtų, nepalaikytų gyvybės. Sakyčiau, kad čia yra kaip šeimoje – neužtenka tos meilės, kuri liepsnoja žmonėms besituokiant. Būtina tą meilę nuolat puoselėti.Gali būti ir taip, kad žmogus kada nors pats atėjo į blogą chorą ar klausėsi tokio choro koncerto, tad slogus įspūdis ar įvaizdis jam ir išlieka. Tačiau taip galima kalbėti apie bet kokio tipo muziką. Vieni sakys, kad „popsas“ yra šlamštas, kitiems kaip nesusipratimas atrodys šiuolaikinis džiazas ir pan. 

– Pastaraisiais metais į chorus dėmesį pradėjo kreipti televizijos, organizuojami chorų konkursai. Galbūt tai taip pat prisideda prie chorinio dainavimo gaivinimo, populiarinimo? Ar visgi tai labiau yra šou?

– Priklauso nuo to, apie ką kalbėsime – ar apie Lietuvos televizijos organizuotą chorų konkursą „Lietuvos balsai“, ar apie TV3 rengiamus „Chorų karus“. Tai yra labai skirtingi konkursai. Labai palaikiau ir džiaugiausi „Lietuvos balsais“, tačiau esu skeptiškas „Chorų karų“ atžvilgiu, nes tai, ką rodo TV3, yra ne chorai, o kažkoks surogatas, kur dėmesys kreipiamas į šokį, kur žiūrovai dažniausiai klausosi įrašyto dainavimo, o po projekto tie suburti chorai išnyksta.

Žinoma, neblogai, kad masinis žiūrovas mato chorą kaip vienetą, tačiau pasižiūrėjęs šį projektą ir atėjęs į tikro choro koncertą, žmogus gali nusivilti, sakydamas, kad tai visai kas kita, nei mačiau per televiziją.

– Kitaip tariant, iškraipomas pats žanras?

– Taip. Nors tikrai yra gražių ir popchoro, ir džiazinio choro pavyzdžių, ir tai yra viena chorinio gyvenimo pusių, kuri turėtų gyvuoti toliau. Tačiau televizija daug ką parodo visai kitaip – svarbiau tampa ne tai, kaip choras padainuoja, o tai, kaip komentuoja komisija. 
        
– Klausytojams ir skaitytojams esate žinomas kaip „Jaunos muzikos“ vadovas, tačiau turėčiau priminti ir tai, jog kuriate, pavyzdžiui, grupėje „Antis“, taip pat kaip kompozitorius rašote vokalinius, instrumentinius kūrinius. Kaip randate laiko reikštis ne tik chore, bet ir kitose muzikos terpėse? 

– Tam tikrą įtampą dėl plėšymosi į skirtingas puses aš jaučiu, tačiau kitaip negaliu, nenoriu likti tik vienose rogėse. Aktyviai dalyvauju „Anties“ veikloje, jau turime planų ir kitiems metams. Taip pat aktyviai rašau akademinę muziką chorui. Nors, artėjant gyvenimo rudeniui, vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau mažinti dirigento darbo tempus ir daugiau laiko skirti muzikos kūrimui. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min