Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 10d. 12:30

Kino metras Arūnas Žebriūnas pas žiūrovus grįžta kaip filmo herojus

Arūnas Žebriūnas filme „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Arūnas Žebriūnas filme „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“

Šių metų festivaliui „Kino pavasaris“ prodiuserinė kompanija „Era Film“ su prodiusere Rasa Miškinyte ir režisieriumi Linu Augučiu priešakyje paruošė šešetą metų brandintą ir galiausiai pernai nufilmuotą dokumentinį filmą apie Lietuvos kino asmenybę, režisierių Arūną Žebriūną „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“. Po sudėtingo kūrybinio proceso filmo kūrėjai liko sužavėti A.Žebriūno noru ir gebėjimu kurti bet kokiomis aplinkybėmis.

Tokia asmenybė kaip Arūnas Žebriūnas nusipelno ne vieno filmo apie save, tačiau kartu tai yra didelis iššūkis – kaip jūs tam ryžotės?

Linas: Arūnas Žebriūnas žmonių ilgai neprisileidžia. Rasa daug metų su juo bendravo, kol mintis tapo kūnu.

Rasa: Maestro šeima prieš šešerius metus mane susirado ir pasiūlė kurti filmą apie jį. Su A.Žebriūnu mes buvome pažįstami, jis kurį laiką buvo mano dėstytojas, todėl pradėjome susitikinėti. Tačiau jis norėjo kurti vaidybinį filmą, dokumentika jo nedomino, todėl pirmas bandymas mums nepavyko. Kai 2010 metais A.Žebriūnas gavo „Auksinę gervę“ už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui, vėl susitikome ir mintis padaryti dokumentinį filmą apie jį atgimė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis ir prodiuserė Rasa Miakinytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis ir prodiuserė Rasa Miškinytė

Kaip pats maestro vertino dokumentinio filmo apie jį idėją?

R.: Jis visada sakydavo: „Man ta dokumentika – tai ne filmai“. O aš visada įrodinėjau, kad mano dokumentika netradicinė, kad tai – irgi kinas. Žinodama jo požiūrį, ieškojau tokios filmo idėjos, kuri ir pačiam A.Žebriūnui būtų priimtina.

Kartą, skaitydama jo duotus rašinius, radau trumpą novelę, kuri man labai patiko – joje telpa labai daug: gyvenimas, mirtis, meilės trikampiai, žūtys, atgailos. Pagalvojau, kad tai būtų puikus paskutinis jo vaidybinis trumpo metro filmas. Pasiūliau režisieriui tokią mintį: mes jums sudarome sąlygas kurti šį filmą, o su kita komanda filmuojame jūsų kūrybos procesą. Ši filmo apie filmą idėja jam patiko ir mes skubiai pradėjome dirbti, dar neturėdami valstybinio finansavimo, remdamiesi tik „Era Film“ lėšomis ir žmonių entuziazmu. Visi labai norėjo dirbti su A.Žebriūnu, visiems tai buvo įdomu. Į atrankas ėjo be galo daug aktorių, nes visi norėjo paragauti, kaip dirba maestro.

Tačiau vaidybinis filmas didžiųjų ekranų neišvydo.

R.: Deja, vėliau, gavus mažesnį, nei reikėjo, finansavimą, paaiškėjo, kad ne tik finansuose duobė – mums su A.Žebriūnu labai sunkiai sekėsi susikalbėti. Kaip pats režisierius prisipažįsta filme, „aplinka kitaip supranta mano norus. Jaučiuosi pažengęs į nežinią.“ Maestro sveikata buvo silpna, mes nuolat derinome darbo laiką su A.Žebriūno ligoninių grafikais. Galiausiai, jo žodžiais tariant, „susiklostė tokia dramaturgija“, kuri neleido nei mums, nei jam įgyvendinti pradinės minties apie filmą filme. Tačiau įamžinti šį žmogų dokumentiniame filme būtinai reikėjo.

Teko viską iš naujo pergalvoti ir ieškoti tinkamo režisieriaus. Labai daug mano kviestų režisierių atsisakė, nes reikalavimai filmui buvo griežti, kartelės nuleisti negalėjome – turėjome labai daug filmuotos medžiagos, kurią reikėjo tinkamai inkrustuoti į portretinę dokumentiką. Šiam darbui ryžosi Linas Augutis.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis

Kiek pats A.Žebriūnas prisidėjo prie filmo apie save?

L.: Dokumentiniam filmui specialiai padarėme didelį A.Žebriūno interviu, kuris padiktavo filmo temas, pašnekovus. Ką jis jame paminėjo, už to mes ir kabinomės, pagal tai pasikvietėme pašnekovus, pavyzdžiui, Nelę Savičenko, Liubomirą Laucevičių, Gediminą Girdvainį, Algirdą Latėną, taip pat architektus Nasvyčius, Saulių Šaltenį ir kitus.

Filmo struktūra susideda iš jo paties minčių apie savo gyvenimą, kitų žmonių, su kuriais jis dirbo ar gyvena, pasakojimų, o pabaigoje rodome jo pasiruošimą kurti vaidybinį filmą – kaip jis mąsto dabar, kaip mato jaunimą šiandien. Apskritai, A.Žebriūnas davė laisvę daryti taip, kaip mes matome – tik neleido liesti jo vaidybinio filmo scenarijaus.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arūnas Žebriūnas filme Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arūnas Žebriūnas filme „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“

Filmas prasideda, kai žiūrovai A.Žebriūną išvysta ligoninės palatoje – maestro neprieštaravo filmuotis tokioje intymioje erdvėje?

R.: Jis pats mus pasikvietė, sakydamas: „Čia juk gyvenimas!“ Tai buvo pati filmo kūrimo pradžia, kai pradėjome ruoštis jo vaidybinio filmo filmavimams.

L.: Rasa yra labai drąsi, kad pasiryžo tokiai avantiūrai – daryti filmą su žmogumi, kuris guli ligoninėje. Ilgą laiką šios scenos nežadėjome įtraukti, bet tame epizode iš tiesų yra labai daug gyvenimo – noro kurti net tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis.

R.: Mane sužavėjo jo noras ir gebėjimas visą laiką būti kūryboje. Net tokioje situacijoje jo smegenys, anot jo paties, „triauškia mintis kaip riešutus“. Jis sakė: „Dabar esu ligoninėje, o po to eisime dirbti.“

L.: Tačiau maestro labai rūpinasi savo įvaizdžiu – kai važiavome į interviu, pasirišo skarelę, domėjosi, ar gerai atrodo, ar gerai prisegė mikrofoną, kad skarelės nenutemptų. Net ligoninėje jis ilgai sprendė, ar filmuotis su akiniais, ar be jų. (Šypsosi)

Filme režisieriaus žmona Giedrė Kaukaitė tarsi sufleruoja filmo pavadinimą „Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis“ – ji ir buvo pavadinimo bendraautorė?

L.: Ne, ji tik paantrino. Pats A.Žebriūnas per interviu pasakė, kad „tikriausiai esu vienintelis ir paskutinis Žebriūnas, nes mano tikra pavardė yra Žebrauskas, o aš turiu tik dukras“. Jis pats suformulavo šią mintį. O kad jis yra nepakartojamas – visiems aišku. Niekas dar nepadarė nieko panašaus į vienintelį lietuvių turimą miuziklą „Velnio nuotaka“ ar vienintelę tragikomediją „Riešutų duona“.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis

Kiek garsusis režisierius leido jums save pažinti?

L.: Kad prieitum prie A.Žebrūno arčiau, turi prisiimti mokinio vaidmenį. Jis maestro – o tu mokinys. Tokiu santykiu jis su kitais ir bendrauja. Režisierius nemėgsta, kai negali prie jo prisitaikyti, bet kartu negali pakęsti, jei mato per dideles tavo pastangas prisitaikyti, paminant save.

Mane pritrenkė ir sužavėjo jo mokėjimas greitai bei taikliai pamatyti kito žmogaus psichologinį portretą, jis turi ypatingą žmogaus savybių, trūkumų pajautimą ir matymą.

R.: Manau, visi mes pažintį su A.Žebriūnu pradėjome nuo filmų. Turbūt nebuvo nė vieno kito režisieriaus, kurio filmus taip norėtųsi žiūrėti – visi jie įsirėžę į mano atmintį, kuri gyva ne faktais, o jausmais.

Bendras darbas su A.Žebriūnu dar kitaip jį atskleidė. Jo kūrybiniai pasakojimai man buvo labai įdomūs. Tačiau šis filmas, nors nebuvo sunkesnis už „Vabzdžių dresuotoją“, kuriam atidaviau pusę gyvenimo, bet buvo iš tiesų labai sunkus. Visą laiką iki paskutinių dienų gyvenu su nežinia, ar surasime sprendimą, ar ne.

Kokį A.Žebriūną norėjote parodyti žiūrovui?

L.: Man jis visada buvo ir yra įdomus kaip kūrėjas, todėl ir filmu siekiau parodyti, kad jis visada gyvena kūrybiniuose ieškojimuose, yra pilnas idėjų ir minčių. Filmas užbaigiamas jo fraze, kad „turiu eiti vienas“.

R.: Idėjų jam niekada netrūksta. Kai pasidalijau mintimis apie savo būsimus darbus, jis prisipažino: „Man taip trūksta to „smegenų triauškinimo“. Jis labai pasiilgęs kino, virimo toje aplinkoje. Kai ateidavo į aktorių atrankas, iš pradžių atrodydavo pavargęs, o vėliau – tiesiog užsidegdavo, atrodydavo, kad jam sparnai išaugdavo. Tačiau, žinoma, tai atimdavo iš jo ir labai daug energijos.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis ir prodiuserė Rasa Miakinytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Linas Augutis ir prodiuserė Rasa Miškinytė

Galima sakyti, kad jūsų filmavimo darbai Lietuvos kino metrui suteikė stimulą pamiršti ligas ir sugrįžti pas žiūrovus kaip filmo herojui?

R.: Bendravimas su jaunimu, kūrybinė veikla jam padėjo, visos ligos tada pasitraukė į antrą planą. Jis man yra prisipažinęs: „Kai dirbu su jumis, negalvoju apie savo ligas, skausmus. Man čia įdomu, todėl turiu būti čia.“ Labai tikimės, kad suteikėme jam teigiamą stimulą, bet žiūrėsime, kaip jis įvertins mūsų filmą per premjerą – visi galime numanyti, kaip režisieriui sunku vertinti kito režisieriaus darbus...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min