„Toks ir turi būti kinas: tamsoje pamatai daugybę keistų žmonių ir kyla įvairiausi klausimai. Kas čia vyksta? Ką jie daro? Ką parduoda? Kodėl jų toks gyvenimas? Ar jie išprotėję? Kinas turi pasakoti istorijas, kurias suprantame ir interpretuojame savaip. Man labai patiko šis filmas,“ – po premjeros portalui 15min.lt pasakojo Europos kino legenda.
Filmą sukūrė pamačiusi dramblį ir krokodilą
Filmas „Igruški“ pasakoja apie paprasto Baltarusijos miesto Žlobino gyventojų kasdienybę. Vienintelis daugumos gyventojų pragyvenimo šaltinis – pliušinių žaislų siuvimas ir pardavinėjimas. Vieninteliai žaislų prikėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai, prie kurių pareigūnai draudžia prisiartinti.
Režisierė šį filmą kurti sugalvojo 2009 m. vasarą, kai traukiniu keliavo iš Odesos per Baltarusiją į Vilnių. „Kelionė ilga, užmigau. Kai prabudau, traukinys stovėjo, o pro jo langą į mane žiūrėjo dramblys ir krokodilas. Galvojau pasimaišė protas, bet išlipus į peroną pamačiau daug žmonių, pardavinėjančių didelius pliušinius žaislus: saulėje nudegę veidai, nuo alkoholio apsiblaususios akys, sintetiniai deformuoti žaislų veidai... Jaučiausi lyg atsidūrusi kovos lauke: pardavėjai puola traukinį, keleivius, mušasi su žaislais tarpusavy,“ – pasakojo režisierė L. Lužytė.
Kinas turi pasakoti istorijas, kurias suprantame ir interpretuojame savaip. Man labai patiko šis filmas, – L.Ullmann
„Filmavome Baltarusijoje, o žmonės, išgirdę šios šalies pavadinimą, pirmiausia pagalvoja apie A.Lukašenką, režimą ir politiką. Šis filmas yra ne apie tai – jis apie žmones, apie kuriuos beveik niekas nežino. Apie paprastus Baltarusijos žmones,“ – po įspūdingo, premjeros proga vykusio iš Baltarusijos atvykusių būgnininkų „Drum Ecstasy“ pasirodymo filmą „Igruški“ komentavo L.Lužytė.
„Įeiti į aikštelę su minkštu žaislu griežtai draudžiama“
Režisierė L.Lužytė pabrėžė, kad šis filmas apie žmones, gyvenančius režime, kuriam nerūpi žmogus. „Igruški“ kalba pats už save: filme matome alų geriančius, rūkančius ir tuo pat metu pliušinius žaislus siuvančius žmones, kurie konkuruoja vieni su kitais ir yra pasiryžę su pliušiniu arkliu vožti geresnėje vietoje atsistojusiam konkurentui.
Šių žmonių veidus puikiai pažįsta policija, nuolatos vaikanti prekiautojus iš neleistinų prekybai vietų. „Turbūt net su dujokauke mane atpažintų,“ – guodėsi viena iš dokumentinio filmo veikėjų. „Įeiti į aikštelę su minkštu žaislu griežtai draudžiama“ – toks užrašas puikuojasi ant aikštelės vartų, prie kurių susibūrė tiršta žaislų prekeivių minia. Žmonės randa išeitį – žaislus pardavinėja ne aikštelės viduje, bet prie jos.
Filmo režisierei darbo metu pavyko sužinoti daugiau žaislų gamybos detalių: „Vienas iš mano filmo veikėjų papasakojo, jog žaislų akis gamina lenkai, vokiečiai ir baltarusiai. Lenkiškas ir vokiškas akis galima priklijuoti taip, kad jos žiūrėtų į abi puses, bet Baltarusiškas, kaip beklijuotum, jos visada žiūrės tik į vieną pusę. “
