Žurnalistikos legenda miniai gerbėjų griežtai paliepė nestovėti prieš sceną kaip prieš altorių ir sėstis ant žemės ar ant scenos. „Būkit vakariečiai!“, – ragino A.Čekuolis.
Ketvirtojoje žurnalisto ir televizijos laidų vedėjo knygoje A.Čekuolis aprašė šešis savo gyvenimo įvykius, kai jis buvo atsidūręs netoli mirties.
„Mes visada gyvename kažkokiame pavojuje ir mums bet kada gali atsitikti šimtai baisių dalykų. Aš atrinkau šešis dramatiškiausius, aštriausius ir neatsitiktinius savo gyvenimo įvykius. Taigi šioje knygoje pasakojama, kaip iš molio buvo lipdomas jūsų kuklus tarnas – Čekuolis“, – sakė knygos autorius.
Jis džiaugėsi, kad tiems, kurie kada nors bandys rašyti jo biografiją, ji neišeis tokia ryški be šių šešių jo gyvenimo epizodų.
Kolegos, kai pasižiūri, kad mano plaukai žili, keptas obuolys veide, siūlo rašyti autobiografinį kūrinį – bet apie save rašyti neįdomu. Juk gyvenime yra tiek daug įdomių dalykų!„Kolegos, kai pasižiūri, kad mano plaukai žili, keptas obuolys veide, siūlo rašyti autobiografinį kūrinį – bet apie save rašyti neįdomu. Juk gyvenime yra tiek daug įdomių dalykų! Žinoma, suprantu, kad daugelis jų gyvens ilgiau nei aš ir tą biografiją parašys be manęs. Todėl šioje knygoje aš nugriebiau grietinėlę, kas buvo mano gyvenime ryškiausio, ir jiems nepavyks parašyti tokios ryškios biografijos!“, – gudriai šypsojosi A.Čekuolis.
Televizijos vedėjas pabrėžė, kad nenori tuščiai gaišti laiko kalboms ir patikėjo ištraukas iš knygos paskaityti Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktoriui Albinui Keleriui.
„Esu čia ne tam, kad kalbėčiau. Nemėgstu autorių, kurie parašo knygą ir po to dvi valandas kalba. Jei turi ką pasakyti, tai parašyk!“, – susirinkusiųjų juoką salėje sukėlė A.Čekuolis.
Žinoma, gausiai susirinkusiems gerbėjams knietėjo sužinoti, ar tiesa, kad tai – paskutinė A.Čekuolio parašyta knyga.
„Kai aš pažiūrėjau į savo parašytas knygas, man pasidarė sarmata. Ką, aš – Levas Tolstojus, kad tiek rašyčiau?! Todėl pasakiau, kad knygų daugiau nerašysiu – kiek man liko, Viešpatie... – iš pradžių sakė susirinkimo kaltininkas, bet vėliau prisipažino dėl rašymo dar abejojantis. – Bet per šias dienas Knygų mugėje visi manęs klausinėja, kodėl nerašysiu, todėl kol kas dar neaišku. Kol sveikata leidžia, tol liežuvis niežti ir norisi rašyti – ar knygas, ar žurnalus...“
