Milžiniškos sėkmės sulaukusi C.Lackberg kūryba dažnai lyginama ir su jos tautiečio S.Larssono knygomis, ir šie palyginimai yra pakankamai suprantami. Jos kūriniams būdingas tas pats psichologizmas, nemažai šalutinių linijų ir bandymas parodyti ne tik tai, kaip yra išaiškinamas nusikaltimas, bet ir bandoma gilintis į paties blogio gimimą, ieškoma smurto šaknų. Kaip ir S.Larssonas, ši rašytoja rašo apie smurtą šeimose, mėgsta nerti į tamsiąsias aukštuomenės gyvenimo puses, paliesti tam tikras tabu laikomas sritis.
C.Lackberg romanus galima būtų pavadinti tiltu tarp britiškosios detektyvų tradicijos ir skandinaviškojo trilerių rašymo būdo. Jos kūrybą charakterizjuoja kad ir pagrindinės „Ledo princesės“ herojės rašytojos citata: „Ją domino žmonės, jų santykiai ir psichologiniai motyvai; manė, kad dauguma detektyvų turėjo šito atsisakyti, teikdami pirmenybę kruvinoms žmogžudystėms ir per nugarą bėgantiems šiurpuliams.“
Šio romano fabula – rašytoja Erika Falk gimtajame ramiame miestelyje Fjeblakoje (beje, šiame miestelyje vyksta ir kitų jos romanų veiksmas) rašo knygą. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet vonioje perpjautomis venomis randama jos vaikystės draugė Aleksandra. Iš pradžių tai atrodo tarsi savižudybė, tačiau viskas pasirodo ne taip paprasta. Ir kuo toliau, tuo paslapčių ir netikėtų istorijos posūkių tik daugėja. Juolab, kad, kaip ir galima nujausti pagal visas šio žanro taisykles, prie draugės mirties mįslę mėginančios įminti Erikos netrukus prisijungia ir jos vaikystės draugas pareigūnas Patrikas Hedstriomas. Ramiame miestelyje, pasirodo, nuo seno slypi daug kruopščiai slepiamų paslapčių ir blogio.
Puikiai vystydama istoriją, C.Lackerberg neišvengia ir nemažai stereotipų – tad jei žavi rašytoja susitinka simpatišką policininką, jie, žinoma, įsimylės ir tirs istoriją kartu, jeigu policijos skyriaus vadovas – jis apgailėtinas nevykėlis. Tačiau greta lengvai nuspėjamų dalykų taip pat galima aiškiai pastebėti, kad rašytoja stengėsi sukurti kur kas gilesnius, daugialypesnius charakterius, nei galima laukti iš trilerių žanro, o ši knyga neapsiriboja vien tik kriminaline istorija ir jos išnarpliojimu.
„Ledo princesė“ turėtų patikti tiems, kas mėgsta intelektualesnius trilerius su mažiau smurto scenų, lėtesniu tempu, kruopščia psichologine analize to, kas vyksta. Tiesa, nors tempas čia skandinaviškai lėtesnis ir autorė mėgaujasi kurdama istoriją iš daugybės į vieną kamuolį nenumaldomai besivijančių siūlų, tai nereiškia, kad knyga neprikausto dėmesio. Kaip ir S.Larssono atveju, ją pradėjus sunku atsitraukti, kol nebus užverstas paskutinis puslapis, o netikėti posūkiai laukia iki pat pabaigos – nenuostabu, kad rašytoja vadinama naująja šio žanro žvaigžde.
